Žmogus nužudytas policijoje, bet ne policijos pareigūnų. Tokią išvadą dėl Vilkaviškio policijoje įvykdytos žmogžudystės padarė Kauno apygardos teismo trijų teisėjų kolegija, ilgai painiojusi klaidžią istoriją.
Mįslinga mirtis
Viskas prasidėjo 2008-ųjų rugsėjo 30-osios vakarą, kai Vilkaviškio policijos pareigūnai pusvalandžio skirtumu iš skirtingų vietų pristatė į komisariatą du neblaivius vyrus ir įkurdino juos toje pačioje laikino sulaikymo kameroje. Tikėtasi, kad vyrai išsiblaivys.
Pirmasis į kamerą iš Alvito kaimo buvo atvežtas šio kaimo gyventojas Kęstutis Galinaitis (50 m.). Anksčiau su policija reikalų neturėjęs vyras tą vakarą, būdamas neblaivus, triukšmavo namuose, tad sūnėnas kreipėsi policijos pagalbos. Triukšmadariui grėsė atsakyti, policininkų terminu, dėl viešosios tvarkos trikdymo.
Dėl tokio pat pažeidimo nuo gatvės prie pat policijos komisariato į policiją buvo atvestas ir neblaivus Kybartų miestelio gyventojas Raimondas Liaukevičius (33 m.). Nors jis buvo kartu su sugyventine, iš budėtojų dalies į kiemą pasižvalgyti tuo metu išėjęs policininkas nutarė, kad vyras per garsiai rėkauja – reikia su juo išsiaiškinti.
Po gero pusvalandžio į policiją jau skubėjo greitosios pagalbos automobilis. Medikai išsigabeno leisgyvį K. Galinaitį, kuris kitą dieną ligoninėje mirė, o policininkai išvežė į ligoninę antrankiais surakintą R. Liaukevičių, kad nustatytų jam girtumą. Šį vyrą pareigūnai iškart apkaltino kameros draugo K. Galinaičio sužalojimu, o kitą dieną – nužudymu.
Įtariamasis buvo suimtas ir nelaisvėje, kol prasidėjo teismas dėl K. Galinaičio nužudymo, praleido metus ir keturis mėnesius. Tada suimtasis, teisme kilus dvejonėms dėl jo kaltės, buvo išleistas į laisvę, bet kaltinimų jam neatsisakyta. O štai dabar tie kaltinimai jau patvirtinti teisėjų kolegijos (Danguolė Šiugždinytė, Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas) paskelbtu verdiktu: kameros draugą nužudė R. Liaukevičius, todėl jam skiriama 10 metų laisvės atėmimo bausmė.
Kalti policininkai?
Kol šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisės, nuteistasis paliktas laisvėje. Jis, neigdamas kaltę dėl K. Galinaičio nužudymo ir siekdamas vis dėlto dar įrodyti savo tiesą, nuosprendį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui.
R. Liaukevičius tikina, kad jam nebuvo jokios priežasties nužudyti pirmą kartą gyvenime sutiktą žmogų, papuolusį į panašią bėdą, su kuriuo jis vienoje kameroje buvo vos apie 10 minučių. Ir sulaikyti tą vakarą R. Liaukevičiaus, jo teigimu, nebuvę už ką. Taip, galbūt jis, gatve eidamas pro policijos komisariatą, sugyventinei per garsiai kelis kartus šūktelėjęs, kad kažkur pradingęs jo mobilusis telefonas (juk buvo išgėręs ir savo daikto pasigedo eidamas būtent pro komisariatą), paskui nenorėjęs eiti į policiją, kai akimirksniu prisistatęs pareigūnas nurodęs žingsniuoti kartu ir viską išsiaiškinti „po stogu“, bet smurtauti kameroje prieš likimo brolį jam nebuvę reikalo.
Anot R. Liaukevičiaus, jis esąs apkaltintas tik dėl to, kad iki to vakaro buvo teistas (už vagystes ir chuliganizmą – nuo 15 metų) jau penkis kartus, o tokiam „policijos skauduliui“ labai lengva „pripaišyti“ bet kokį naują nusikaltimą – kad ir žmogžudystę, dėl kurios esą kalti patys policijos pareigūnai.
Pagal R. Liaukevičių išeitų, kad Vilkaviškio policijos budėtojai, neturėję kantrybės su sulaikytu neblaiviu K. Galinaičiu, jį „nuramino“ keliais smūgiais, bet netrukus suprato, kad persistengė, todėl išėjo į lauką pasidairyti, ką čia nučiupus nuo gatvės ir apkaltinus sulaikytojo stipriu sumušimu. Kaip tik pro šalį ėjęs R. Liaukevičius – ir dar triukšmingai ėjęs! Jis ir tapęs atpirkimo ožiu dėl policininkų įvykdytos žmogžudystės.
Ar įmanomas toks scenarijus realiame gyvenime, o ne painiame detektyviniame filme, dabar spręs Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai, nes pirmieji šią bylą nagrinėję Kauno teisėjai R. Liaukevičiaus versija nepatikėjo.
Teismui kaltė aiški
Teismas nustatė, kad R. Liaukevičius turėjo priežastį sumušti kameros draugą – jis tą vakarą dėl sulaikymo buvo labai piktas ir agresyvus. Taip teigė ir policininkai, ir tą vakarą R. Liaukevičiui vidutinį girtumą ligoninėje nustatę medikai. Be to, R. Liaukevičius po įvykio pats neneigė kameroje prašęs gulinčio K. Galinaičio išimti iš jo kišenės pareigūnų neapžiūrėtą cigarečių pakelį, nes jo rankos buvo surakintos, bet K. Galinaitis į prašymą nereagavęs, todėl kartą spyręs gulinčiajam. Tada supratęs, kad vyras sumuštas. Teisme R. Liaukevičius tą spyrį jau pavadinęs kitaip – „pajudinau koja“.
Teismas atmetė R. Liaukevičiaus tikinimą, kad kelios ligoninės medikės, K. Galinaitį atvežus į ligoninę, ir palatos, kurioje buvo gydomas atvežtasis, žmonės tvirtino išgirdę iš paties K. Galinaičio, kad jį sumušė policijoje – esą „stribai“. Taip teisme liudijo dvi medikės, nužudytojo sūnėnas ir motina, tačiau nė vienas negalėjo patvirtinti pats girdėjęs tokį K. Galinaičio skundą – tai išgirdę tik kaip akimirksniu po ligoninę pasklidusią versiją. Teismas pažymėjo, kad minėtos medikės liudijo nenuosekliai – iškart po įvykio buvo teigusios kitaip. Be to, daugumos medikų parodymais, iš policijos atvežtas K. Galinaitis jautėsi taip blogai, kad nieko nekalbėjo, tik dejavo. O netrukus vyras, nespėtas apklausti, mirė – jam mažiausiai penkiais smūgiais buvo sumušta galva ir keturių lūžusių šonkaulių sužaloti vidaus organai.
Teismas taip pat patikėjo keturiais policininkais, kurie liudijo, kad lemtingąjį vakarą budėdami per vaizdo stebėjimo monitorius pamatė, jog sulaikytas R. Liaukevičius smūgiuoja ir spardo gulintį K. Galinaitį, tad suskubo į pagalbą ir chuliganą iškart išvedė į kitą kamerą. Tiesa, savo žodžių policininkai negalėjo įrodyti minėto vaizdo įrašu, nors tokia technika komisariate yra, bet šis lyg tyčia neišlikęs. Oficialiais teismui pateiktais Vilkaviškio policijos duomenimis, tą vakarą komisariate vienu momentu buvo dingusi elektra, tad įrašai ir neišliko, nes pareigūnai, tuo metu būdami dar gerai nesusipažinę su naująja kompiuterine įranga, nežinojo, kad, vėl atsiradus elektrai, vaizdo įrašymo funkciją reikia aktyvuoti mechaniniu (rankiniu) būdu. O vaizdo stebėjimo monitoriuose funkcija atsiranda savaime, kai tik atsiranda elektra – tad smurtą kameroje pareigūnai matę.
Likusios dvejonės
Dingusios elektros versija R. Liaukevičiaus advokatui Renui Bradūnui atrodo mįslingai, nes tokių užfiksuotų duomenų neturi elektros tiekėjų įstaiga.
Be to, advokatas linkęs atkreipti dėmesį ir į ekspertų išvadas: ant R. Liaukevičiaus drabužių, batų ir rankų, taip pat nagų nuokarpose neaptikta jokių pėdsakų, liudijančių, kad turėtas koks nors kontaktas su K. Galinaičiu. Tirti ir nužudytojo drabužiai, bet ant jų R. Liaukevičiaus drabužių mikrodalelių taip pat nerasta. Vadinasi, kaltė įrodymais nepagrįsta – tik spėjama, menama. Advokatui apmaudu ir tai, kad specialistai nepajėgūs nustatyti laiką, kada tiksliai buvo sužalotas vėliau miręs vyras. Galų gale, įtikinamai nepaneigta ir tai, kad neblaivų tvarkos pažeidėją K. Galinaitį galėję sužaloti ir tie policininkai, kurie vežė jį iš sulaikymo vietos, nes K. Galinaičio kaimynė teisme liudijo mačiusi, kaip pareigūnai prie namo vartelių stovintį vyrą šiurkščiai sugriebė ir įtempė į tarnybinį automobilį.
Nors teismas pripažino R. Liaukevičiaus kaltę, tačiau išties negalima nuneigti, kad policijoje lemiamu momentu dingusi elektra ir prapuolę taip reikalingi vaizdo įrašai ar įrodymais netapusios ekspertų išvados – tai „malkos“, kurstančios nepašalintų dvejonių dėl R. Liaukevičiaus kaltės ir dėl to kilusių aistrų laužą. Todėl ši istorija dar turės tęsinį kitame teisme. Siekdamas išteisinimo, nuteistasis kartu sieks ir nusikratyti civilinių ieškinių naštos – dabar iš jo priteista apie 2000 litų nužudytąjį palaidojusiems artimiesiems ir ligonių kasai už gydymą.
I. Zubreckienė
