3D kapas Vilniaus užmiestyje gerokai skiriasi nuo greta esančių. Ir pastebėti jį gali iš tolo, mat saulei šviečiant jis spindi. Antkapis pagamintas iš stiklo, o jame įspausta didžiulė trimatė nuotrauka. Tokia kapų puošyba mūsų šalyje dar gana reta, įvairiaspalvėmis gėlėmis, kitokiais piešiniais bei įvairiomis frazėmis išmargintų antkapių kol kas tik kelios dešimtys. Juos gaminantys verslininkai giriasi, esą labiausiai išsiskiria prekės ilgaamžiškumas ir tvirtumas. Esą grūdintas stiklas išsilaiko per tūkstantį metų.
Gamybos įmonės vadovas Pavel Starkovski tikina, kad antkapį sugadinti sunku. "Stiklas yra padengtas spauda, jis yra grūdintas. Iš principo nebijo nei šalčio, nei karščio, nei drėgmės. Galima nebijoti, jei koks girtuoklis eis ir mes plytą, bus kruša, ar dar kažkas", - tikina pašnekovas.
Trimačiai stikliniai antkapiai – prabangos prekė, mat kvadratinis metras kainuoja 250 eurų. O štai šis artimiesiems atsiėjo pusantro tūkstančio. Verslininkai atskleidžia, jog visi pirkėjai – emigracijoje gyvenantys lietuviai. Esą jie ne tik turi daugiau pinigų, bet tokie antkapiai jiems gražūs ir atrodo praktiški, nes už poros tūkstančių kilometrų gyvenantys dažnai ravėti apžėlusio kapo neprivažinėtų. Kapinių horizonte daugybė skirtingų paminklų ir antkapių.
Architektas Artūras Stanilevičius tikina, kad žmonės išties nori išsiskirti ir rungtyniauja. O tendencijos per pastarąjį dešimtmetį labai pasikeitė. Sodintos gėlės ar darželiai prie paminklų praktiškai dingo. "Anksčiau rinkdavosi kapus puošti gėlėmis, bet kai žmonės daug dirba, skuba, gyvena užsienyje, tai stengiasi kapą tiesiog uždengti granitu ar kitomis medžiagomis. Žmonės nori išsiskirti, jei kaimynas pastatė aukštesnį paminklą, tai tada norisi bent truputį aukštesnio", - pasakoja A.Stanilevičius.
Etnologai sako, kad iki 17 amžiaus apie lietuvių kapus išlikę nedaug informacijos. Pagonybės laikais dominavo akmenys, atėjus krikščionybei – mediniai kryžiai. O 19 amžiuje, kuomet atpigo geležis – padaugėjo metalinių. Visgi savo statusą kapinėse tuomet demonstruodavo tik turtingieji. Net statydavosi didžiulius mauzoliejus. Kiti gi artimuosius patikėdavo gamtai. Ant kapų buvo sodinami medeliai. Žiemą mirusiems eglaitės, vasarą – berželiai. Kapų priežiūra nebuvo tokia svarbi, niekas nesijaudino, jei kapas apaugdavo žolėmis. Buvo svarbu tiesiog ateiti ir pasimelsti. Yra ir dar viena tendencija, šalyje daugėja neprižiūrimų ar ypač retai aplankomų kapaviečių.
Tai šio amžiaus bėda, mat kapų prižiūrėti tiesiog nebelieka kam, dėl to kalta didžiulė emigracija.
Plačiau apie tai žiūrėkite TV3 žinių reportaže:
