Rita ŽADEIKYTĖ Kaip padėti žmogui, kurio dvasinė sveikata kelia pavojų aplinkiniams ir jam pačiam? Kas juo turi pasirūpinti, kad nesušaltų ar nesudegtų? „Per prievartą į globos namus neuždarysi žmogaus – negalima pažeisti žmogaus teisių“, – sako valdininkai ir skėsčioja rankomis, negalėdami padėti vieno Šiaulių rajono kaimo moterims – motinai ir dukrai.
Ugnis ir šaltis
Namo langai užkalti fanera, užkaišioti senais skudurais. Tik viename lange dar likę palaikiai stiklai.
Beveik aštuoniasdešimties sulaukusi Antanina su dukra Irena (vardai pakeisti – red. past.) nedrąsiai praveria duris. Kambarėlyje juoda, lyg tamsiausioje naktyje. Pasienyje dega ugnis. Krosnies kaip ir nėra, kažkada buvo, bet sugriuvo. Liepsna dega atvirai, dūmai rūksta čia pat, kambaryje.
Dega ne malkos, o popierinės dėžės. Antanina kasdien eina į kaimo parduotuvę prašyti atlikusių nuo prekių popierinių dėžių. Kai eina iš parduotuvės, kaimynai nulydi žvilgsniu dėžėmis apsiraišiojusią Antaniną gailėdami jos sunkios senatvės.
Kaimynai ir pakvietė mus pas Antaniną. Gal kas padės moterims? Vienos jos, kaimynų nuomone, gyventi neįstengia, net ir bendruomenės globojamos. Arba sušals, arba užsidegs.
Antanina – kiek kalbesnė. Dukra veja šalin.
„Šalta, ponytėle, labai šalta. Va, lentelių turim, bet taupom didesniems šalčiams“, – rypuoja į lazdelę atsirėmusi, palaikes kojines ir senus kaliošus apsiavusi senolė, galvą, kaip ir duktė, apsirišusi dviem skaromis.
Katinams badauti neleidžia
Apie palaikę trobą sukasi keli apvalūs katinai. Išėjus Antaninai į kiemą jie glaustosi apie skaudamas kojas.
Širdis plyšta kaimynams, kai Antanina eina į kaimo parduotuvę. Parduotuvės savininkai nustatė Antaninai dienos limitą, kad gali imti prekių tik už 10 litų.
Antanina už tą sumą dažniausiai perka dešrelių, kartais duonos, kruopų. Kol pareina per kaimą namo, nebeturi nė vienos dešrelės.
Išėjusi į lauką iš parduotuvės ji visada barkšteli į žemę lazda. Tuoj pradeda rinktis kaimo katinai. Vasarą, kai nešalta, Antanina dažnai atsisėda prie bažnyčios šventoriaus ir tik tada barkšteli lazda. Kaimynai stebisi, iš kur kaime tiek katinų? Prie Antaninos dešrelių susirenka apie dvidešimt.
„Gaila žiūrėti: pati išbadėjusi, o kaimo katinai nupenėti“, – nelinksmai sako kaimynai.
Skola
Nors Antanina gauna daugiau nei 700 litų pensiją, pinigų neturi. Parduotuvėje ima į skolą. Gauna pensiją – atiduota. Tas pats ratas kas mėnesį.
Dažniausiai skendi skolose ir už vandenį. Kieme, netoli trobos, – didžiulė bala. Šaltis dar nespėjęs sustingdyti vandens. Iš kur tas vanduo viduržiemį? Irena leidžia iš čiaupo į kibirus vandenį, neša ir pila kieme. Skaitiklis sukasi, skola auga.
Per mėnesį iš trobos moteris išneša ir išpila kieme vandens už kelis šimtus litų.
„Taip jai atrodo. Sakėm, nenešk, nepilk to vandens, kam augini skolas. Neklauso. Liga paveikė jos protą“, – daro išvadą kaimo žmonės.
Dokumentus – į ugnį
Irena jokios ligos nepripažįsta. Tik kai motina kelis kartus iš eilės naktimis pamatė dukrą stovinčią prie jos lovos tai su kirviu, tai su atkištu peiliu, sutiko, kad Ireną išvežtų gydyti. Ligoninėje jai buvo suruošti dokumentai neįgalumui nustatyti.
Ligoninėje Irena praleido porą mėnesių iš numatyto pusmečio gydymo. Antanina verkė, prašė, kad parvežtų dukrą namo, labai jos išsiilgusi.
Vos grįžusi į namus, moteris sumetė į ugnį visus dokumentus ir vaistus.
Motina daugiau nebesutinka, kad jos dukrą išvežtų gydyti net ir tada, kai būklė paūmėja.
„Jos negali viena be kitos. Taip ir vargsta“, – skėsčioja rankomis kaimynai, nebeišmanantys, kaip padėti.
Žmogaus teisė – gyventi ar vargti?
Seniūnija buvo atsiuntusi mūrininką pastatyti krosnį, kad moterys neuždegtų namo. Irena nė pro duris mūrininko neįleidusi.
„Norint padėti dukrai nustatyti neįgalumą, reikia gauti jos sutikimą. Bet ji nelaiko savęs neįgalia ir mes nieko negalime padaryti išskyrus tai, kad nuvežame malkų, duodame maisto paketų. Manau, kad tai padėtis be išeities“, – sakė seniūnas, kurio žinioje ir yra nuošalus kaimas.
Seniūnijos darbuotojai pas Antaniną ir Ireną ne kartą buvo, bet dažniausiai jų moterys neįsileisdavo.
„Per prievartą į globos namus neuždarysi žmogaus – negalima pažeisti žmogaus teisių. Artimų giminių jos neturi. Kalbinau tolimesnį giminaitį, bet nesutiko tapti globėju“, – sakė seniūnas.
Pagalba – įmanoma
Šiaulių centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro vadovė psichiatrė Laima Šėporaitienė sako, kad padėti sunku, bet įmanoma.
„Civilinis kodeksas sako, kad prievartinis gydymas galimas tik tada, jei yra pavojus savo ir aplinkinių gyvybei ar sveikatai. Tokia nuostata yra dėl kažkada buvusio sovietiniais laikais piktnaudžiavimo psichiatrija. Jeigu tos moterys kelia pavojų padegti namus, pačios sudegti ar pakenkti kaimynams, sudeginti jų turtą, jau yra pagrindas kreiptis į policiją, rajono psichiatrą, nustatyti jų veiksnumą“, – paaiškino L. Šėporaitienė.
Į policijos įgaliotinį, psichiatrą, pasak L. Šėporaitienė, gali kreiptis kaimynai, kuriems kyla pavojus, seniūnijos darbuotojai.
„Bent keli tokie užfiksuoti pranešimai apie keliamą pavojų būtų pagrindas nebepaisyti jų norų, o vertinti situaciją realiai ir joms padėti, spręsti gydymo klausimą. Būtina, kad užsimegztų dialogas su tokiais žmonėmis ir jiems padėti net ir prieš jų norą. Kartais nėra kitų būdų ligotą žmogų priversti laikytis bendrų taisyklių“, – sakė psichiatrė.
KOMENTARAS
Valstybės politika – integruotis į visuomenę
Irena SIMANAUSKIENĖ, Šiaulių rajono Socialinės paramos skyriaus vedėja
– Priverstinai apgyvendinti žmogų globos namuose galima tik teismo arba, jeigu yra globėjas – globėjo sprendimu. Jeigu yra grėsmė žmogaus sveikatai ir gyvybei, žmogus išvežamas į ligoninę.
Yra teikiama paslauga – pagalba į namus, socialinis darbuotojas lankosi namuose, padeda tvarkytis. Ar reikia tokios pagalbos, nustato seniūnija.
Siekiama, kad ateityje iš viso būtų panaikintos globos įstaigos psichinę negalią turintiems žmonėms. Kad tie žmonės gyventų savo namuose, bendruomenėje. Manoma, kad kiekviena bendruomenė ateityje turėtų dienos centrus, kuriuose tokie žmonės būtų užimti.
