jeigu nė vienos profesijos atstovai nepradės kelti valdžiai reikalavimų, tai ir toliau tas valdantysis "elitas" savivaliaus, negi neaišku? Sovietinės okupacijos metais bet kokios protesto akcijos buvo neįmanomos, tad mokytojų judėjimas kaip tik ir yra ženklas, kad visuomenėje užsimezga laisvėjimo galimybė. Jūs rašote: "Iš sovietinės okupacijos išsivadavusi tauta nori gyventi geriau, turtingiau, bet ar ji nori gyventi dorai, sąžiningai, teisingai? Jie taip, tai kodėl visuomenė nekuria tokios sistemos, o jos reikalauja iš valdžios? Kodėl visuomenė leido valdžiai tapti turto "elitu" , o ne teisybės , tvarkos , idėjos "elitu"?" Atsakau: taip, mokytojai nori gyventi dorai, iš savų atlyginimų, iš savo kasdienio darbo, nes jie nei žemgrobiai, nei kokių akcijų paketo dalininkai, nei nekilnojamojo turto prichvatizuotojai. Mokytojų protestas ir yra žingsnis tvarkos, sistemos teisingumo link. Kodėl tam nepritariate?

Straipsnyje ryški viena tendencija - atlyginimų kėlimas. Kokio elgesio mokytojai moko mokinius mokyklose, koks mokinių pažangumas? Ar tas priklauso nuo mokytojų atlyginimų? Kodėl mokytojams svarbiausias klausimas yra atlyginimas, o ne švietimo sistema?
Tas pats atlyginimų klausimas svarbiausias gydytojams , kurie ligoninėse slaptai išbando neregistruotus vaistus , už tai gaudami "honorarus", policininkams, kurie girti daužo mašinas ir traiško vaikus. Kas išvarė jaunimą į užsienį, ar ne didesni atlyginimai? Visi nori didesnių atlyginimų, reiškia seka paskui "elitą". Ar šitą reiškinį galima pavadinti pilietiškumu?
Iš sovietinės okupacijos išsivadavusi tauta nori gyventi geriau, turtingiau, bet ar ji nori gyventi dorai, sąžiningai, teisingai? Jie taip, tai kodėl visuomenė nekuria tokios sistemos, o jos reikalauja iš valdžios? Kodėl visuomenė leido valdžiai tapti turto "elitu" , o ne teisybės , tvarkos , idėjos "elitu"?
Kas žino ar tauta išsivadavo iš sovietinės okupacijos? Išorėje - lyg tai taip, bet vidinis mąstymas liko tas pats. Išorinis pasaulis - vidinio atspindys. Atlyginimus moka visuomenė valdžiai, o ne valdžia visuomenei.

Mokytojai streikuoja ne tik dėl atlyginimų, bet ir dėl darbo sąlygų. Jeigu norite švietimo kokybės, brangūs visuomenės nariai, turite palaikyti jų streikus, nes kiekviena šeima su švietimu susijusi - visi turite vaikų. Jeigu jums nerūpi mokytojų padėtis, vadinasi, nerūpi ir vaikų ateitis, nes švietimo kokybė priklauso nuo daugybės veiksnių, ne tik nuo atlyginimų. Jeigu jūsų vaikų mokytojai priversti dirbti 1,5 etato, lakstyti per kelias mokyklas, kokia darbo kokybė gali būti? Mokytojams reikia atsitiesti, nesijausti pažemintiems, kad ir jūsų vaikams galėtų perduoti laisvės pojūtį. O dabar Lietuvos mokytojas yra trypiamas visomis prasmėmis. Ir dar jam siūlote verstis kažkuo paildomu, kad išgyventų? Ir manote, kad toks nusialinęs (tiksliau, nualintas) žmogus turės jėgų atlikti savo tiesioginį darbą? Kiek, jūsų manymu, mokytojas turėtų gauti algos už vieną etatą?

Neseniai klausiausi G.Vagnoriaus ir vel zavejausi jo politiniu izvalgumu. Visada maniau, kad Vagnorius galetu buti puikiausias premjeras su finansu ministre Grybauskaite.

Labai ačiū Vytautui už tiesą, kurią išsakė, tačiau Tokių piliečių - nedaug Lietuvoje.
suima tryda,kai pagalvoji apie Lietuvos "elitą", ypač apie kirkilą...
Gaila Lietuvos!

aš galiu pasakyti, kodėl nepalaikau ir nepalaikysiu mokytojų, nors tai ir neturi nieko bendra su politika. Jie streikuoja dėl tiek, kiek aš gaunu, nors anaiptol nesu valytoja. Tačiau visais laikais, kai norėdavau išlaikyti šeimą (o man ją bene dešimtmetį yra tekę išlaikyti vienai pačiai), prisimindavau viską, ką tiktai moku dirbti -- ir tiesiog užsidirbdavau. Be riksmų ir streikų. Tai viena. O antra, kol kas mokytojus į streikus veda patrauklumu nei, atleiskite, protu nepasižymintys profesinių sąjungų lyderiai, kurie, be viso kito, dar ir riejasi tarpusavyje. Štai su šitais aš, tos pačios visuomenės atstovė, niekaip negaliu solidarizuotis. Tad testreikuoja jie ir toliau vieni.

Gerb. Rubavičiaus straipsnis, atskleidžiantis problemą platesniame politiniame kontekste, yra viena iš tų retų išimčių, kurios pasitaiko mūsų žiniasklaidoje. Paparastai žiniasklaida pateikia neišanalizuotą informaciją apie streikus, ministerijos demagoginius pareiškimus, o visuomenė komentaruose išsako neigiamą nuomonę apie mokytojų darbą - tuo viskas ir baigiasi. Išvada: mokytojai prastai dirba (visi suguldomi į tą pačią Prokrusto lovą), tad jiems nėra ko kelti reikalavimus. Reikia būtent analitinių straipsnių, kviečiančių susimąstyti ir kritiškai vertinti situaciją.

Per visus nepriklausomybės metus švietimas realiai rūpėjo tik premjerui G. Vagnoriui - ir mokytojai tai puikiai atsimena. Visos kitos vyriausybės turi kitus prioritetus.

Puikiai išsakyta svarbiausia ne tik mokytojų, bet ir kultūros darbuotojų "didžiosios depresijos" priežastis. Nusivylimas ne tik varganais atlyginimais, bet ir begėdišku valdžios veidmainiavimu, gobšumu, žiūrėjimu tik į savo ir savo klano narių kišenes (kad tik jose visokių malonių nepritrūktų), atviru tyčiojimusi ir visiška nepagarba tiems, kurie nepriklauso valdžios ir pinigo elitui. Tikrai netikiu ir netikėsiu nė vienu priešrinkiminiu pažadu (ypač paksistų), nes jiems tai bus tik eilinis laiptelis "prie valdžios". Ačiū gerb.Vytautui už teisingus žodžius ir palaikymą.

Politinis elitas visiškai nesiruošia kurti tokios Lietuvos, kurioje būtų gera gyventi visiems. Kodėl? Kadangi tokioje Lietuvoje politinis elitas negalėtų gyventi taip gerai, kaip dabartinėje, sau susikurtoje Lietuvoje.

- šiais žodžiais pasakyta visa politinės sistemos esmė,tai tarsi infekcija,kurią sutramdyti tikrai nebus lengva,nes ji turi eilės metų grėsmingą pataloginę tradiciją,paremta demagogija ir visuomenės sąmoningumo likučių sunaikinimu.

Apmaudu,jog panašaus mąstymo žmones,kurių Lietuvoje tikrai ne vienas,kaip V.Rubavičius ,negreit bus pastebėti mūsų visuomenės,teikiančios pirmenybę ,gražiai įvyniotam melui,sklindančiam iš tautos elito varpinės,nei protingai ištarti autoriaus žodžiai pasakyti šiame straipsnyje.

Su Naujais Metais ,VYTAUTAI.