Mokslininkas Vaičiūnas – apie plintančią sveikatos madą: tai jau pasiekė absurdo ribas

TAIP PAT SKAITYKITE:

Mokslininkai nustatė, nuo kokio amžiaus kūnas pradeda senti sparčiau: skaičius nustebins

Įspėjo lietuvius dėl šių gausiai vartojamų preparatų: Kurpienė pasakė, kada pinigai bus tik į balą

Plintančią mitybos madą gydytoja išdėjo į šuns dienas: didina vėžio, širdies ligų riziką

Mokslininkas pasakojo neseniai grįžęs iš mokslinės konferencijos ir buvo nustebintas, kiek šiandien pažengė ilgaamžiškumo fenomenas – ką žmonės perka, įsigyja, kokius metodus taiko.

„Labiausiai nustebino šiandien vienas populiariausių prietaisų tarp tų asmenų grupių, kurie taiko tuos ilgaamžiškumo algoritmus. Tai nepatikėsite – žmonės pradėjo ozonuoti maistą: perka dėžutes, į kurias deda sriubą, makaronus, prieš vartodami kažką ten ozonuoja (juokėsi)“, – „Žinių radijo“ laidoje „Mokslas suprantamai“ kalbėjo T. Vaičiūnas.

Nebelieka laiko gyvenimui?

Jo manymu, aklas ilgaamžiškumo vaikymasis jau pasiekė savotiško absurdo ribas, kai nueinama į tam tikrus kraštutinumus: „Užuot sekę savo kūno signalus, tyrinėję tai, kas jau yra tikrai pakankamai gausiai ištyrinėta mokslinėje ir klinikinėje praktikoje ir vėl ieškome to auksinio gralio, tabletės, formos, kuri mus išgydytų, padėtų būti ilgiau sveikais, jeigu dar nesergame ir atitolintų mirties riziką.“

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dėstytojas neslėpė kartais visiškai be piktų kėslų pasiteiraujantis tokių žmonių, dėl ko reikia taip stengtis, jei pačiam gyvenimui nebelieka vietos.

„Jūs einate į kriokameras, masažus, kineziterapijas, turite lašinių infuzijas 3–4 kartus per savaitę, laikomasi griežto algoritmo, kokias tabletes išgerti ryte, per pietus ir vakare. Tai aš klausiu jų – o tai kada jūs gyvenat? Visas dėmesys būna nukreiptas tam, kad atitolintų biologinį amžių, bet vardan ko?“ – svarstė pašnekovas.

Ilgaamžiškumo temoje – ir rinkodaros triukai?

Mokslininkas neslėpė, kad, kita vertus, už visų šių įvairių metodų esama ir rinkodarinės pusės. „Šiandien gal sau ne visada drąsiai leidžiame pasakyti, kad tai yra puiki rinkodara, puikus verslo modelis, kuris, aišku turi teisę būti, nes gamta mėgsta įvairovę“, – konstatavo jis.

Vis tik T. Vaičiūnas pabrėžė, kad tyrimų ir klinikinių praktikų, į ką būtų galima atsiremti siekiant geresnės sveikatos ir kartu ilgaamžiškumo, yra apstu. Portalas tv3.lt primena plačiau rašęs, kokie veiksniai ir kasdienos įpročiai gali pagreitinti senėjimą, o kurie – sulėtinti.

„Tai aš klausiu jų – o tai kada jūs gyvenat? Visas dėmesys būna nukreiptas tam, kad atitolintų biologinį amžių, bet vardan ko?“

„Prieš pusantrų metų teko dalyvauti vienoje pirmųjų ilgaamžiškumo konferencijoje Lietuvoje ir buvo labai daug kalbėta apie įvairius metodus, formas, 3 ketvirtadaliai to suplaukia į įvairius maisto papildų algoritmus. Ir visi masiškai bando savo biologinį laikrodį atitolinti nuo kalendorinį.

Ir nuskambėjo tokia žinutė iš kelių pranešėjų, kad priemonės ir formos žmogaus ilgaamžiškumui, biologiniam amžiui viso labo pradėtos tyrinėti prieš 7–8 metus ir iki šiandien nežinome geriausių priemonių, kurios turi didžiausią teigiamą efektą. Žinote, tai man sukėlė labai didelį šypsnį – mes daugiau nei 5 dešimtmečius tai tyrinėjame biomedicinoje, socialiniuose moksluose, tik tai neturėjo santraukos „ilgaamžiškumas“ arba „longevity“.

Be to, jei pradedame žiūrėti, į ką dabar orientuojasi tyrimai ilgaamžiškumo srityje ir tokį raktinį žodį kaip lėtinis sisteminis uždegimas, matome, kad tyrimų yra daugiau nei 3 dešimtmečius, turime ir gana ryškius klinikinius tyrimus“, – komentavo mokslininkas. 

Kasdienėje aplinkoje – gausybė kenksmingų medžiagų

Pašnekovas svarstė, kad prieš imantis vaikytis ilgaamžiškumo metodų vertėtų atkreipti dėmesį į kitas kasdienius sąmoningus pasirinkimus, pavyzdžiui, buityje naudojamas priemones, kuriose esančios kenksmingos medžiagos akivaizdžiai gali turėti neigiamą poveikį.

Negana to, daug neatsakytų klausimų yra ir dėl mikroplastiko poveikio žmogaus organizmui.

„Į tai tikrai kreipiu dėmesį ir kažkuria prasme kartu į platesnį kontekstą, pavyzdžiui, chemines medžiagas mūsų buityje, apie ką neretai nesusimąstome. Nes jei maisto prekių parduotuvių lentynose prie higienos, buitinės chemijos prekių matome konkrečius produktus, mūsų smegenys kažkaip automatiškai numano, kad jei jau tai pardavinėjama, vadinasi, yra saugu vartoti.

„Kitas momentas, kad tie cheminiai junginiai, kurie yra valymo priemonėse, ypač gausiai – kosmetikoje, patenka į mūsų sistemas ar per odą, ar įkvėpus, ar tiesiog esant aplinkoje.“

Bet taip toli gražu nėra. Ir toje chemijoje, paviršių valymo priemonėse yra mikroplastiko – vadinasi, nuvalome, mikroplastikas nusėda paviršiuje, paskui jį liečiame, dedame maistą, taip jis vienu ar kitu būdu patenka į organizmą, patenka ir į orą.

Kitas momentas, kad tie cheminiai junginiai, kurie yra valymo priemonėse, ypač gausiai – kosmetikoje, patenka į mūsų sistemas ar per odą, ar įkvėpus, ar tiesiog esant aplinkoje. Pavyzdžiui, baldų gamybos procese naudojami cheminiai junginiai, kurie vėliau namuose po truputį išskiria tas lakiąsias medžiagas. Visa tai lygiai taip pat turi įtakos“, – kalbėjo T. Vaičiūnas.

„Bijome užterštumo, tačiau patys į save traukiame chemiją“

Pašnekovas sakė čia įžvelgiantis dvi medalio puses. „Pirma, klausimas, kiek tai turi įtakos – tas pats mikroplastikas, kurio randame ir kraujotakoje, ir smegenyse. Mokslas visuomet stengiasi komunikuoti apie neigiamą efektą, kai jau yra gana tvirti įrodymai, bet tai užtrunka laiko. 

Bet ar mums nepakanka to sąmoningumo, kad tai turi neigiamą poveikį, tik dar nežinome, tiksliai kurioms sritims. Nes juk nėra tipiška ir normalu organizme turėti plastiko, kitų cheminių junginių, kurie čia neturėtų būti. Ar nepakanka žinoti, kad anksčiau ar vėliau viena ar kita forma gali turėti poveikį?“ – dėstė T. Vaičiūnas.

Be to, jis priminė, kad galima kalbėti ne tik apie mūsų aplinkoje esančią chemiją, bet ir tuos cheminius junginius, kuriuos sąmoningai pasirenkame vartoti. „Tie patys garinami junginiai, kas yra didelis šiandienos iššūkis, kalbu apie veipus, vienkartines elektronines cigaretes. Vien jų patekimas, ką šiandien žinome, nėra suderinamas su biologine sveikata, bet dar nežinome paveikos masto, kuris ateis. Bet ar mums kaip sąmoningiems, išsilavinusiems žmonėms neužtenka suprasti, kad tai nesuderinama?

Matome tą paradoksą, kad kaip visuomenė gana jautriai reaguojame į oro užterštumą kietosiomis dalelėmis, išmetamosiomis dujomis. Jeigu kažkur mieste ar miestelyje stato perdirbimo fabriką, gyventojai iš karto pakankamai jautriai reaguoja, kas yra gerai, supraskime teisingai.

Bet tuo pačiu metu atsisėdę į automobilius traukiame tą pačią chemiją, gal net ir pavojingesnę, tiesiai į savo kvėpavimo sistemą ir tame dar net ieškome ir sveikatos – sako, kad sveikesnė alternatyva. Kam – orui?“, – be užuolankų kalbėjo mokslininkas. 

Pasak jo, kita medalio pusė – kaip to neigiamo poveikio bandyti privengti. „Vis tik negyvename inkubacinėmis sąlygomis, bet sąmoningai tą suprasdami ir turėdami galimybes sąmoningai nesirenkame būti aplinkoje, kurioje yra rūkoma, kuri stipriai užteršta išmetamosiomis dujomis, atsirenkame buitinę chemiją, priemones, vartoti mažiau plastiko, agresyvių cheminių valiklių.

Tai yra visa tai, kas sąlygota mūsų pačių pasirinkimo ir, tikėtina, to didžiajai daliai ir pakaktų nesuveliant į labai didelius kraštutinumus – atsirasti aplinkoje visiškai be plastiko ir panašiai“, – kalbėjo T. Vaičiūnas.