Išėjo su visais ir Danutė Vaškauskaitė, kuriai iki namų reikėjo eiti per mišką apie tris kilometrus. Pakeliui mergaitė užsuko į ryšių skyrių pasiteirauti ar nėra laiškų. Čia sutiko dvi drauges, su kuriomis atėjo iki kelio, vedančio į Danutės namus...
Lavonas – po egle
Albinas Vaškauskas – Danutės tėvas: “Pralaukėme iki vakaro, bet Danutė vis negrįžo. Galvojom kad gal užsibuvo pas draugę. Bet kai neatsirado kitą rytą, nuėjom į mokyklą. Apie pirmą valandą dienos su mokiniais ir kaimynais ėmėme “šukuoti” mišką.”
Agota Vaškauskienė – Danutės motina: “Tą birželio pirmąją labai lijo. Išvaikščiojom mišką, apžiūrėjom visus krūmelius, bet nieko neradom. Rytojaus dieną ieškojom toliau. Danutė buvo apsirengusi baltu ilgomis rankovėmis megztiniu raudonom sagom ir mėlynai raudona ant balto fono suknele. Piniginėje turėjo trisdešimt vieną kapeiką...”
Vladas Lieskus – kaimynas: “...Pastebėjom išimtą gabalą vejos ir ta kryptimi nuberta žemių. Paskui pastebėjom duobutę ir eglaitę, apie kurią augo kiškio kopūstai, nors jie ten negalėjo augti. Pajudinom eglaitę ir radom lavoną...”
Iš teismo medicinos ekspertizės akto: “...Danutė Vaškauskaitė mirė nuo mechaninės asfikcijos, užspaudus kaklo organus žmogaus dešinės rankos pirštais. Ant lavono veido ir galvos rasta daug smūgių pėdsakų, padarytų jai gyvai esant. Danutė Vaškauskaitė prieš mirtį buvo išžaginta.”
Atlikus įvykio vietos apžiūrą, įvairiose miško vietose po samanomis rasti paslėpti merginos daiktai, miško aikštelės dirvoje nustatyti vilkimo ir grumtynių pėdsakai. O netrukus paaiškėjo dar viena įdomi detalė. Du septintokai tą gegužės trisdešimt pirmąją po pamokų užėjo į parduotuvę nusipirkti duonos. Po to girioje rinko pakalnutes. Ir čia vienas jų – Juozas Banaitis – rado ant kelio juodą piniginę su trisdešimt viena kapeika. Pinigus pasiėmė, o piniginę už maždaug šimto metrų numetė...
Į parduotuvę duonos pirkti tą pačią dieną buvo užsukusi ir kaimo gyventoja Morta Jokšienė. Gavo ji duonos tik dvyliktą valandą, po to nuėjo prie kapinių. Mokiniai iš mokyklos dar nėjo. Tačiau apie pusę pirmos moteris pamatė atvažiuojančius dviračiais du vyrus. Vienas buvo toksai Barkauskas, o kito nepažino.
Pagrindinis įtariamasis - nepilnametis
Janina Lenkaitienė – mokyklos direktorė: “Po Vaškauskaitės nužudymo visi vietos gyventojai nuo pirmos dienos įtarė tai padarius Stasį Barkauską”.
Antanas Čeponis: “...Mes dirbom kartu su Barkausku – jis buvo man padėjėjas. Gegužės trisdešimt pirmąją Barkausko darbe nebuvo. Birželio pirmą, apie aštuntą valandą ryto, atėjo. Paklausus, kur buvo vakar, atsakė, kad neklausčiau. Paskui pasakė, jog dingo viena mergaitė. Matėsi, kad jis dėl kažko pergyvena. Paskui netikėtai man pasakė, kad galima nufotografuoti akis ir nusikaltėlį suras.”
Septyniolikmetis Stasys Barkauskas dirbo Medžio apdirbimo kombinate. Mokytis vengė – tėvams sakydavo kad eina į mokyklą, o pats visą dieną išgulėdavo po lova. Todėl du kartus buvo paliktas antriems metams ir vos ne vos tebaigė aštuonias klases. Nors vienu metu pradėjo rimtai galvoti apie specialybę – buvo net nuvažiavęs domėtis į Šilutės mechanizatorių mokyklą.
Stasys Barkauskas: “Pradėjau gerti nuo 11 – 12 metų. Motina laikė degtinę, aš surasdavau ir gerdavau. Lytinį gyvenimą pradėjau nuo šešiolikos metų, santykius esu turėjęs su kokiomis keturiomis merginomis. Man daugiausia patiko Danutė Vaškauskaitė, kurią pažinojau iš mokyklos laikų, nes ji mokėsi viena klase už mane žemiau. Danutė man atrodė labai rimta, tačiau buvo uždaraus būdo ir man neteko arčiau susipažinti, nors aš to labai norėjau.”
Birželio trečiąją, praėjus trims dienoms nuo Vaškauskaitės nužudymo, Stasys Barkauskas pirmąjį kartą apklaustas kaip liudytojas. Jis iš karto tardytojui pasakė, jog žudikui reikia visas gyslas ištampyti. Pasakojo, kad gegužės trisdešimtą, sekmadienį, kartu su pažįstamu Vincu Upyčiu gėrę namuose vyną. Išgėrę tris puslitrius. Po to dar radę namuose apie tris šimtus gramų degtinės, kurią taip pat išgėrę. Tėvai tą dieną buvę dainų šventėje Kapsuke.
Mečislovas Barkauskas – tėvas: “Mes abu su žmona esame šokėjai, tai važiavom į dainų šventę Kapsuke. Kartu vyko dvylikametė duktė. Po šventės grįžę suaugusieji kultūros namuose išgėrė. Kitą rytą atsipagiriojom, paskui gėrėm visą dieną. Ką veikė tą dieną sūnus, pasakyti negaliu...”
Jadvyga Barkauskienė – motina: “Trisdešimt pirmos rytą Stasys pamelavo, kad eis į darbą po pietų – šiaip išeidavo apie pusę aštuonių. Nuo dvyliktos iki pusės septynių jis buvo namuose – aš apie dvyliktą atsibudau ir pamačiau kaip sūnus remontavo dviratį.”
Pats gi Stasys Barkauskas tardytojui aiškino, jog tos nelemtosios dienos rytą jis, atseit, išvedęs karvę ir sugrįžęs namo apie pusę vienuoliktos. Norėjęs vykti į darbą, stabdęs mašinas, bet niekas nestojęs. Tada nuo pusės dvyliktos iki pusės dviejų remontavęs namie dviratį. Apie antrą valandą atvažiavęs Upytis. Apie pusę keturių jo dviračiu jiedu nuvykę prie karvių. Jis, Barkauskas, likęs, o Upytis grįžęs namo. Pavakare su tuo pačiu Upyčiu ėję žvejoti, bet nieko nesugavę. Apie pusę devintos vakare grįžęs prie karvių, ganęs iki maždaug vienuoliktos valandos vakaro. Pažiūrėjęs televizorių ir apie vidurnaktį atsigulęs... Kad miške rasta negyva Vaškauskaitė, sužinojęs tos pat dienos vakare iš motinos.
Beje, tą vakarą vienintelė tuo metu Lietuvos televizija rodė tokias laidas: 21.38 – “Gimtieji arimai”, 22.18 – dokumentinį filmą “Tarybinės firmos”, 22.38 – “Kūno kultūra ir sportas”. 23.19 – 23.25 skaityta rytdienos programa.
Praėjus dviems savaitėms po įvykio, Danutės Vaškauskaitės motina vėl atėjo į dukters nužudymo vietą. Ir rado prie duobės stovinčius Stasį Barkauską su motina. Vyrukas dievagojosi nieko nežinąs, nieko nežudęs... Tačiau, pradėjus tyrimą, atsiskleidė dar viena istorija, labai sudominusi prokurorus.
Iš pradžių žaginti nenorėjo
Zofija Liutkienė – kaimynė: “...Kovo mėnesio pradžioj, vidurnaktį, kieme užsidegė šviesa. Galvojau, kad grįžo sūnus. Atrakinau duris ir atsiguliau. Bet į kambarį įėjo ne sūnus, o Stasys Barkauskas su akordeonu per petį. Griebė mane už rankų ir ėmė jas laužti. Taip pasikartojo tris kartus. Mėgino išžaginti, stumdė po kambarius, daužė langus...”
Stasys Barkauskas: “...Pas Liutkų nuėjau, bet tikslo išžaginti Liutkienę neturėjau. Aš prisėdau prie jos ir ėmiau kalbinti, kad sutiktų atlikti lytinius santykius... Noras ją išžaginti atsirado tada, kai pradėjau stumdytis...”
Birželio trečiąją Stasiui Barkauskui iškelta baudžiamoji byla dėl pasikėsinimo išžaginti. Birželio trisdešimtąją jis sulaikytas. Tuo pačiu ieškota ir siūlo galo Vaškauskaitės nužudymo byloje.
O liepos antrąją atsitiko tai, kas gerokai nustebino šį nusikaltimą tyrusius pareigūnus. Stasys Barkauskas parašė nuoširdų prisipažinimą LTSR prokurorui: “...Su Vaškauskaite sutarėme gegužės trisdešimt pirmą dieną apie pirmą valandą pasimaudyti miške. Parduotuvėje nusipirkau butelį degtinės, slapta namuose pasiėmiau stiklinę ir duonos. Į sutartą vietą atėjo Danutė, už kokio šimto metrų susėdom. Pasiūliau išgerti. Ji išgėrė tris stikliukus po šimtą gramų. Pradėjau meilintis, prašyti atlikti lytinius santykius. Ji be pasipriešinimo sutiko pati. Dar paėjom į mišką. Besantykiaujant Danutė nei iš šio, nei iš to kirto man į veidą, aš jai taip pat. Ji vėl. Aš buvau įsikarščiavęs, todėl dešine ranka suspaudžiau jai gerklę, krestelėjau ir toliau atlikinėjau santykius. Baigęs pastebėjau, kad Danutė negyva. Labai išsigandau, ieškojau kur paslėpti. Suradau seną apkasą, įmečiau Danutę ir uždėjau eglutę. Parodyti nusikaltimo vietos negaliu. Aš labai apgailestauju ir suprantu padaręs žmogžudystę. Aš savo kaltę suprantu ir prašau visus teisingumo organus atsižvelgti į mane ir skirti man švelnesnę bausmę...”
Bylą tyręs pareigūnas jau buvo linkęs patikėti tokiais nuoširdžiais sulaikytojo žodžiais. Bet nespėjo. Po trijų dienų Stasys Barkauskas viską paneigė. Sakėsi, jog taip kalbėti vertę milicijos darbuotojai. Vėliau apsigalvojęs ir dabar duosiąs tikrus parodymus.
Stasys Barkauskas: “...Nusikaltimo smulkmenas sužinojau iš žmonių, o be to, buvau toje nusikaltimo vietoje – mačiau duobutę, eglaitę... Versijas, kad ji pati sugalvojo atlikti lytinius santykius, sugalvojau pats, nes laikiau tai lengvinančia aplinkybe. Nusikaltimo, kas liečia Vaškauskaitę, neįvykdžiau, dabar sakau teisybę...”
Rugpjūčio penktąją Stasys Barkauskas LTSR prokurorui parašė dar vieną, eilinį, “nuoširdų” prisipažinimą: “...Dabar jau tikrai rašau visą tiesą. Anksčiau buvau prisipažinęs, paskui atsisakiau, nes išsigandau. Ir dar galvojau, kad tardymo organai negalės įrodyti nužudymo. Dabar suprantu, kad kaltė įrodyta, noriu, atlikęs bausmę, tapti žmogumi... Aš prievarta Vaškauskaitę nurengiau, ji labai priešinosi. Todėl užspaudžiau gerklę...”
O kitą dieną Stasys pamėgino iš areštinės nelegaliai perduoti tėvams laiškelį. Deja, laiškas adresato nepasiekė: “Aš kožną dieną beveik verkiu, labai išsiilgau visų. Jūs grybaujat, uogaujat, o aš sėdžiu ir nežinau už ką. Dienos tokios gražios. Kad būtų galima, parodyčiau širdį, bet kad negalima. Jums dabar smagu, šilta, dirbate, o aš sėdžiu. Tikriausiai jau yra serbentų uogų. Jūs dabar šnekatės, juokiatės, o aš kaip koks žvėris sėdžiu už grotų.”
Bijojau, kad nesušaudytų, todėl prisipažinau
Nežiūrint visų Barkausko klaidinimų, tardymas nestovėjo vietoje. Teismo medikai pateikė išvadą, jog klinikinė mirtis, mechaniškai užspaudus ranka kaklo – gerklės organus, negaivinant paprastai įvyksta po penkių – šešių minučių. Alsavimas ir širdies darbas gali sustoti anksčiau ir gali atrodyti, jog žmogus miręs, nors klinikinė mirtis dar neįvykusi. Taikant dirbtines gaivinimo priemones, tokiu atveju nukentėjusįjį dar galima atgaivinti.
Buvo renkami ir kiti įrodymai. Rugsėjo aštuntąją Stasys Barkauskas patrauktas kaltinamuoju byloje dėl kėsinimosi išžaginti Zofiją Liutkienę bei dėl Danutės Vaškauskaitės nužudymo. Spalio penktąją patvirtinta kaltinamoji išvada ir dviejų tomų baudžiamoji byla iškeliavo į LTSR Aukščiausiąjį teismą. Nukentėjusioji Agota Vaškauskienė pateikė šešių šimtų aštuoniasdešimties rublių ieškinį. Dviejų aštuonmečių mokyklų, kolūkio, spirito gamyklos kolektyvai parašė pareiškimus LTSR prokurorui teisti Stasį Barkauską vietoje ir taikyti jam aukščiausiąją bausmę...
LTSR Aukščiausiojo teismo posėdis vyko 1965 metų lapkričio vienuoliktą – dvyliktą dienomis Kaune. Stasys Barkauskas prisipažino, kad buvo naktį pas Zofiją Liutkienę, triukšmavo, bet žaginti negalvojo. Ir kartu kategoriškai neigė dalyvavęs nužudant Vaškauskaitę.
Stasys Barkauskas: “Tardymo metu aš save apkalbėjau. Bijojau, kad nesušaudytų, todėl ir prisipažinau. Tardytojai sakė, jeigu prisipažinsiu, mažiau gausiu, o jeigu ne – sušaudys. Detales pasakiau taip, kaip man atrodė... Kai pagaudavo meluojant, pasakodavau kitaip. Aš save apkalbėjau, nes žmonės vis tiek kalba, kad aš padariau...”
Pasibaigus teisminiam bylos nagrinėjimui, kaip paprastai vyko teisminiai ginčai. Valstybės kaltintojas kalbėjo: “Mano įsitikinimu, Stasio Barkausko kaltė įrodyta, nusikaltimas kvalifikuotas teisingai. Siūlau galutinę bausmę paskirti dešimties metų laisvės atėmimą.”
Teisiamojo gynėjas mąstė kitaip: “Laikau, kad dėl Vaškauskaitės nužudymo nėra pakankamai įrodymų, jog tai padarė Stasys Barkauskas. Reikėtų bylą grąžinti tardymui papildyti.”
LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija vis dėlto paskyrė Stasiui Barkauskui laisvės atėmimą ketveriems metams - už pasikėsinimą išžaginti. Tuo tarpu, dėl Danutės Vaškauskaitės nužudymo buvo priimta nutartis: “1. Mortos Jokšienės parodymai, kad važiavo du vyrai, griauna kaltinimo versiją, kuri nebuvo tikrinta. 2. Nepatikrinta versija ar gali vienas asmuo per pusantros valandos padaryti nustatytus veiksmus. 3. Tardymas tyrė vos vieną versiją. Nepašalinus esminių prieštaravimų, pasitenkinta vien tik tariamojo teisiamojo prieštaraujančiu prisipažinimu. Visa tai neleidžia daryti galutinės išvados apie Stasio Barkausko kaltumą nužudant Danutę Vaškauskaitę bei nustatant jo vaidmenį. Todėl byla grąžinama tardymui papildyti.”
Atsiranda naujos pavardės
Taigi, karuselė pradėjo antrąjį ratą. Keturis kartus buvo pratęsinėjamas tardymo terminas. Visai rimtai įtarti ir sulaikyti dar penki vyrai. Tirti netgi anoniminiai pranešimai. Tačiau iš vietos pajudėti nepavyko.
1966 metų vasario aštuonioliktą dieną vėl netikėtai prabilo pats Stasys Barkauskas. Pareiškime LTSR prokurorui jis įvardijo kažkokį jo pažįstamą Alfonsą, gyvenantį lyg ir Kapsuke. Jis, girdi, nužudymo dieną važiavęs dviračiu, klausęs, su kuo galėtų atlikti lytinius santykius.
Stasys Barkauskas: “...Paminėjau, kad per mišką vaikšto Vaškauskaitė, pasitark, gal sutiks. Jis paprašė mane važiuoti kartu – sakė, kad nepažįsta jos...”
Toliau pareiškime Barkauskas atpasakojo tą patį, ką buvo minėjęs ankstesniuose savo parodymuose, tik visą kaltę jau vertė paslaptingajam Alfonsui.
Stasys Barkauskas: “Alfonsas prigąsdino – jeigu sakysiu, suras ir po kalėjimo... Dabar sąžinė toliau neleidžia tylėti, vakar sapnavau negyvą Vaškauskaitę – kad ji stovi prie manęs su peiliu... Todėl nutariau viską pasakyti.”
Šie Stasio Barkausko parodymai įrašyti į magnetofono juostą. Tardytojai visai rimtai ėmėsi naujos versijos, buvo patikrinti visi Kapsuko ir Šakių rajonuose gyvenantys dvidešimt dvejų – dvidešimt šešerių metų vyrai Alfonso vardu. O kovo antrąją Barkauskas išmetė naują pareiškimą: “Prašau atleisti man už melagingus parodymus. Alfonsas – nekaltas žmogus. Aš jį sugalvojau ir apie Vaškauskaitės nužudymą nieko nežinau...”
Pagaliau, 1966 metų kovo trisdešimt pirmąją prokuratūros tardytojas G. Leichteris priima nutarimą: “Atlikus visus Aukščiausiojo teismo nurodytus papildomo tardymo veiksmus ir nenustačius trauktino baudžiamojon atsakomybėn asmens, baudžiamąją bylą Stasio Barkausko atžvilgiu nutraukti. Baudžiamosios bylos tyrimą sustabdyti.”
Tačiau nė dviem mėnesiams nepraėjus, LTSR prokuroro vyresnysis padėjėjas N. Kozlovskis tyrimą atnaujino ir toliau bylą pavedė ypatingai svarbių bylų tardytojui Jonui Vilučiui.
Netrukus sulaikomas ir visai rimtai įtariamas Stasys Paškevičius, tačiau po mėnesio paleidžiamas. Akiratin patenka į Kazachstaną išvykusio Vytauto Liorančo pavardė. Bet atsakymas iš Vidurinės Azijos neguodžia – toks asmuo ten negyvenąs. Pradedami apklausinėti nuteisti asmenys – gal kas ką girdėjo, matė... Ir kai jau, atrodė, nebeliko jokios išeities, kai visos versijos pasirodė išsemtos, rugpjūčio dvidešimt aštuntąją nužudytosios mergaitės tėvas atsiuntė LTSR prokurorui Aldonos Pelynienės laišką: “...Mano vyras Laimonas Pelynas tuoj po Danutės Vaškauskaitės nužudymo, būdamas neblaivus, prisipažino, kad jis dalyvavo prie nužudymo. Jis man grasino nužudysiąs, jei aš jį išduočia.
Po Vaškauskaitės nužudymo mano vyras visą laiką jaučiasi neramus, vidiniai sukrėstas. Nuolatos minėdavo nužudytąją ir sakydavo kad gal teks atsisėsti į kalėjimą o gal ir galva atsakyti už tai. Kad mano vyras, atidengęs man tokią baisią paslaptį, matyt, gailisi tai padaręs ir nuolatos man grasina nužudymu, mano vidinis balsas man liepia kad tą paslaptį nepalaidotų amžinai kapan. Žodžiu apie tai pareiškimą aš esu padariusi Kapsuko rajono tardytojui, jis mano parodymų neužrašė o tik žadėjo apklausti mane, bet iki šiam laikui nei jis, nei kas kitas to nepadarė. Todėl šį pareiškimą duodu raštu nužudytosios tėvams.”
Laimonas Pelynas – kas jis?
Laimonas Pelynas buvo trisdešimt trejų metų amžiaus. Anksčiau neteistas. Vedęs, augino du šešerių ir dvejų metų vaikus. Privačiai dirbo krosnininku – mūrininku. Per vieną vasarą savo rankomis pasistatė gyvenamąjį namą. Prieš dvejus metus greta jo pradėjo statytis mūrinį namą. Žmonos žodžiais, “vyras visus darbus mokėjo, pas jį rankos buvo labai geros.” Prieš trejus metus skolon nusipirko motociklą.
Pateko įstatymo nemalonėn
Aldonos Pelynienės laiškas buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Niekas kaime ir pagalvoti negalėjo, kad šis vyras padarytų tokį dalyką. Netgi nužudytosios Vaškauskaitės tėvas vėliau teisme pasakys: “Barkauską įtarėm iš karto, nes žmonės pasakojo. Pelyno neįtarėm, nes nebuvo jokio pagrindo.”
Tiesą sakant, Laimonas Pelynas nebuvo toks visai jau šventas žmogus – daug gėrė, girtas neretai ir kumštį panaudodavo.
Aldona Pelynienė: “...Kai pamatydavau ateinantį girtą, visada išeidavau pas seserį. Dažnai nakvodavau daržuose... Buvau palikusi jį du kartus, bet vis prie liudininkų atsiprašydavo. Vaikais nesirūpino, nors patys vaikai jį labai mylėjo... Vyras man buvo neištikimas. 1965 metais mokyklos katilinėje užtikau jį su kita moterimi girtus...”
Stefa Naujokienė – kaimynė: “...Nuėjau vieną rytą į mokyklą paimti anglių. Pakalbėjau su Pelynu. Bekalbant jis užgesino šviesą ir bandė mane parversti ant grindų. Aš pradėjau šaukti. Tada paleido. Aiškino, kad čia nieko blogo.”
Nijolė Sejūtė: “...Gyvenu kaime. Pas šeimininkę kartą atėjo Pelynas. Šeimininkė jam pasakė, kad ir aš norinti įsidarbinti. Pelynas pažadėjo mane įdarbinti. Sutarėm susitikti kur jis statė namą. Jis pradėjo kalbinti – gerai būtų, kad turėtų tokią žmoną. Paskui partrenkė ant grindų ir, matyt, norėjo išprievartauti, bet aš priešinausi. Jis mane paleido...”
Visa tai Laimonui nueidavo tylomis. Tačiau vieną dieną vyras, vis dėlto, pateko įstatymo nemalonėn – už kitokį, bet pakankamai rimtą nusikaltimą...
Prieš žmoną švaistėsi kirviu
Adelė Paulauskienė – Aldonos Pelynienės sesuo: “...Rugpjūčio pirmą dieną atėjo sesuo Aldona. Kalbėjo, kad vyras neleido eiti į darbą, neleido pasiimti drabužių, o Aldona naktį praleido rūsyje. Vyras užkabinęs duris, o ji pabėgusi per langą.
Tada mes abi nuėjom prie namo ir nutarėm išimti langą. Pelynas pasakė – kas lįs pro langą, tas gaus. Aš jį sugėdinau. Tada liepė Aldonai įeiti. Kai ji pamėgino eiti, Pelynas kirto pagriebęs kirvuką. Aldona bandė bėgti, bet jis pasivijo ir smogė keletą kartų kirvuku į galvą, po to – kirvapente į pečius. Aldona parkrito. Tada vijosi mane. Aldona buvo parkritusi ant skaldos krūvos ir gulėjo ant akmenų nejudėdama. Gerai, kad į riksmą subėgo žmonės ir išgelbėjo...”
Už šį pasišvaistymą kirviu bei žmonos sužalojimą Laimonas Pelynas rugpjūčio antrąją buvo suimtas. Tačiau tai, kas paaiškėjo netrukus, pranoko visus lūkesčius...
Pastebėjau, kad užgulęs ją smaugia
Aldona Pelynienė: “...Kai Vaškauskaitė dingo, vyras atėjo vėlai – apie devintą valandą. Parėjo žiūrėdamas į žemę, paprašė, kad pakločiau patalą ant sofos, nes pavargęs. Buvo mano sesuo. Paklojau, o sesuo priėjo prie jo, paėmė už kojos ir sako: “Laimuti, kodėl tu taip anksti atsigulei.” Jis pasakė, kad prie jo šiandien nelįstume. Paskui pradėjo dūsauti, kai tą mergaitę rado. Aš nežinojau dar kad jis ten irgi dalyvavo, bet man sąžinė tiesiog sakyte sakė, jog ir jis ten buvo. Pradėjau klausinėti. Žadėjau jo neišduoti. Prašiau pasakyti, tada ir jam lengviau bus. Jis man papasakojo, kad ten irgi dalyvavęs. Paskui papasakojo kaip buvo...”
Deja, ne tikrąją tiesą žmonai atskleidė tada Laimonas Pelynas. Pasakojo jis tai, ką gerokai vėliau, per pirmąją apklausą, kalbės ir prokuratūros tardytojui. Atseit, važiavęs pas žmogų pasiimti įrankių. Parduotuvėje nusipirkęs limonado. Su pažįstamu vairuotoju surūkę po cigaretę. Berūkant pamatęs plentu dviračiais važiuojančius du vyrus. Po krūmu pritūpęs “savo reikalu” ir išgirdęs šaukiant merginą...
Laimonas Pelynas: “...Priėjau ir pamačiau tris vyrus su kaukėmis. Jie laikė merginą. Merginos burna buvo užkimšta kažkuo baltu. Du vyrai pribėgo prie manęs. Norėjau kirsti pagaliu bet nespėjau. Jie mane pagriebė, įrėmė peilį, spardė. Netekau sąmonės. Jie buvo girti, grasino papjauti jeigu kam pasakysiu. Dar atėmė iš manęs dvidešimt rublių. Kaukės buvo su žvėrių išvaizdomis. Vienas iš tų trijų galėtų būti Barkauskas – įsidėmėjau šukuoseną ir ūgį. Kai atgavau sąmonę, vyrų nebuvo. Anksčiau nepranešiau, nes bijojau susidorojimo. Dabar nutariau papasakoti, nes matau, kad tardytojai negali rasti nusikaltėlių.”
Jau visai netrukus paaiškės, kad visa ši istorija – tik lakios fantazijos vaisius. Vienintelė tiesa buvo, jog Laimonas Pelynas tame kaime statė krosnis, remontavo namus ir 1960-63 metais čia susipažino su paaugliu Stasiu Barkausku.
Aldona Pelynienė: “...Praėjus savaitei, kai tą mergaitę palaidojo, vyras pradėjo tyčiotis. Aš iš jo kalbos supratau, kad yra kažkas įtartino. Vėl man pradėjo prikaišioti... Jis dažnai sakydavo, kad kvaili vyrai, nemokėjo paslėpti lavono. Jeigu taip jam, jis būtų žinojęs ką daryti. O vėliau, kai Barkausko byla buvo aprašyta žurnale, vyras pradėjo dar labiau gerti, tapo neramus, visai nustojo dirbti prie namo. Tapo abejingas ir sakydavo, kad jam namas gali būti nereikalingas, nes jam gali neprisieiti jame gyventi... Dar galiu pridėti, kad kitą dieną po nužudymo Laimonas važiavo į Garliavą kortų nusikelti...”
Spalio dešimtąją Laimonas Pelynas parašė pareiškimą LTSR prokurorui: “...Gėriau parduotuvėje, paskui dviračiu važiuodamas pavijau keliu per mišką einančią Danutę Vaškauskaitę. Nulipęs nuo dviračio, užkalbinau, pradėjau klausinėti iš kur ji eina. Taip kaip aš ją anksčiau pažinojau, ji leidosi į kalbas, aš jai pasiūliau į mišką eiti pasivaikščioti. Įėję į mišką, mes atsisėdom ir aš prie jos lįst, ji pradėjo rėkti, nesiduoti, aš jai pavartojau jėgą, numoviau kelnaites ir atlikau savo reikalą. Beatlikdamas reikalą, aš suspaudžiau jai gerklę ir ji užduso. Kai pamačiau, kad ji negyva, labai persigandau ir, paėmęs jos lavoną, nunešiau į seną okopą ir užmaskavau...”
Spalio aštuonioliktąją prie atnaujintos Vaškauskaitės nužudymo bylos prijungta iš Kapsuko rajono prokuratūros perimta Aldonos Pelynienės sužalojimo byla, o po dviejų dienų Laimoną Pelyną jau tardė pats LTSR prokuroras V. Galinaitis ir ypatingai svarbių bylų tardytojas G. Leichteris. Parodymų pradžia nedaug skyrėsi nuo pareiškimo teiginių. Bet tik pradžia.
Laimonas Pelynas: “...Nulipau nuo dviračio, apsikabinau ją per liemenį. Pasiūliau atlikti lytinį aktą. Iškart ji sutiko. Atlikdamas antrą aktą, aš jai buvau suspaudęs už gerklės ir nepajutau, kad įvyko toks negeras nusikaltimas...”
Nespėjo po šios apklausos prabėgti savaitė, kai prokurorui V. Galinaičiui Laimonas Pelynas pateikė dar vieną pareiškimą.
Laimonas Pelynas: “...Aš nuslėpiau nusikaltimo bendrininką. Dar būdamas laisvėje, girdėjau, kad už grupinius nusikaltimus daugiau baudžia, todėl aš nuslėpiau jį bijodamas gauti didelę bausmę. Tačiau, apgalvojęs visą eigą bylos, pamačiau, kad pasielgiau neteisingai ir nutariau išdėstyti taip, kaip buvo tikrovėj padarytas nusikaltimas. Mes įvykdėm žmogžudystę ir išžaginimą dviese ir atsakyti turim dviese. Tolimesnius parodymus duosiu teisingus.”
Rytojaus dieną, apie pusę vienuoliktos ryto, prasidėjo Laimono Pelyno apklausa, per kurią jis pirmąjį kartą konkrečiai įvardijo nusikaltimo bendrininko pavardę – jau pažįstamą Stasį Barkauską.
Laimonas Pelynas: “...Gegužės trisdešimt pirmą, pirmadienį, prie parduotuvės sutikau Barkauską, kurį pažinojau iš matymo. Turėjau susitaupęs dvidešimt rublių, todėl pasiūliau jam atsipagirioti. Nusipirkom du butelius degtinės ir du šimtus gramų saldainių. Gėrėm prie parduotuvės kieme ant laiptų dviese. Barkauskas sakė turįs eiti atsiimti iš pašto pinigų. Aš likau vienas, o Barkauskas nuvažiavo dviračiu pirmas. Kai aš išvažiavau iš kiemo, mačiau kaip iš parduotuvės išėjo Vaškauskaitė su draugėmis.
Aš nuvažiavau Kauno link plentu ir prie bažnyčios sustabdžiau automašiną. Su vairuotoju parūkėm. Po to pamačiau atvažiuojant Barkauską. Mes baigėm gerti degtinę ir susitarėm važiuoti samagono į kitą kaimą. Prisivijom Vaškauskaitę. Barkauskas pradėjo kabinėtis prie Vaškauskaitės, ją griebė ir pradėjo tempti į mišką. Prieš tai metė savo dviratį, kurį aš paėmiau. Miške Barkauskas Vaškauskaitę apmušė, išprievartavo ir pasmaugė, o po to aš padėjau paslėpti jam Danutės lavoną. Mano kaltė yra tokia, kad sutikau su Barkausko pasiūlymu ir atlikau su Vaškauskaite lytinį aktą. Ji tuo metu nejudėjo.”
Bet ir tai nebuvo pabaiga. Netrukus į prokuratūrą atkeliavo dar vienas LTSR prokurorui adresuotas L. Pelyno pareiškimas.
Laimonas Pelynas: “Vieną faktą nurodžiau neteisingai. Pirmas Vaškauskaitę išžagino S. Barkauskas, antras – aš. Aš, pakilęs nuo išprievartautos Vaškauskaitės, nuėjau už kokių dešimties metrų pasitaisyti savo rūbus, atsigręžęs pastebėjau, kad Barkauskas užgulęs ant Vaškauskaitės, smaugia. Atplėšiau, bet viskas buvo per vėlu...”
Labai netolimoje ateityje paaiškės, kad ir šis, atrodytų, nuoširdus pasakojimas, toli gražu, neatspindėjo tikrosios tiesos. Iki jos tardytojams dar teko irtis. Pirmą lapkričio savaitę, surengtas Laimono Pelyno parodymų patikrinimas vietoje, kuriame dalyvavo pats LTSR prokuroras V. Galinaitis ir kurį 35 mm juostoje filmavo Lietuvos kino studijos grupė. Lapkričio penkioliktąją Barkauskas o devynioliktąją – Pelynas patraukti kaltinamaisiais šioje sudėtingoje nužudymo byloje. Tiesa, per pirmąją akistatą Barkauskas dar mėgino viską neigti, teigė niekur nebuvęs, nieko nežinąs... Tačiau jau lapkričio dvidešimt pirmąją atskleidė, kaip vėliau išaiškėjo, bemaž tikrąją nusikaltimo versiją...
Stasys Barkauskas: “...Aš norėjau pasiimti iš pašto pervestus penkis rublius. Bet paštas tą dieną pinigų neturėjo, todėl grįžau namo ir bandžiau taisyti dviratį. Po to moterišku dviračiu nuvažiavau į plentą ir vėl susitikau su Pelynu./.../
Nulipom nuo dviračių, ir aš Danutę užkalbinau, paklausiau iš kur ji eina. Danutė paaiškino, kad eina iš mokyklos. Ji ėjo tarp mūsų: aš kaire, Pelynas – dešine puse, vesdami dviračius. Pelynas tylėjo. Kai praėjom apie 150 metrų, Pelynas staiga griebė Vaškauskaitę, metė dviratį ir už rankų ją pradėjo tempti į mišką. Išvaizda Pelyno rodė, jog jis sumanė negerą darbą, buvo išbalęs, išsprogusios akys, putos ėjo iš burnos... Aš pakėliau jo dviratį ir vedžiau abu dviračius paskui Pelyną. Vaškauskaitė prašė paleisti ir priešinosi. Bet Pelynas toliau tempė į mišką.
Nutempus apie dešimt – penkiolika metrų nuo kelio, Pelynas jau čia norėjo atlikti su Danute lytinį aktą. Ji kirto jam į veidą ir jis jai sudavė į galvą ir į veidą. Tempė toliau. Patempęs dar apie dvidešimt metrų, parvertė ant žemės, nutraukė kelnaites ir pradėjo ją prievartauti. Danutė porą kartų negarsiai riktelėjo, priešinosi. Pelynas liepė man laikyti jos rankas. Būdamas girtas sutikau. Tačiau Danutei pavyko ištraukti vieną savo ranką ir ji kirto man per veidą. Aš susinervinęs kirtau jai kartą į veidą. Palaikiau rankas apie tris minutes, o paskui atsitraukiau, nes buvo nepatogu žiūrėti.
Pelynas savo kaire ranka užspaudė Vaškauskaitei burną. Jis užbaigė lytinį aktą ir pasiūlė atlikti man. Būdamas tokiame stovyje, aš sutikau. Danutė nesipriešino, tylėjo. Dar negalėjau pagalvoti, kad ji yra mirusi. Ir jau baigus lytinį aktą, kilo įtarimų, kad Pelynas ją nužudė... Pažiūrėjau į veidą ir pastebėjau, kad lūpos mėlynos. Greitai abu įsitikinom, kad Danutė yra mirusi...”
Įkalčių nuslėpti nepavyko
Nors ir būdami pakankamai girti, vyrai puikiai suvokė, ką padarę. Dabar svarbiausia buvo paslėpti lavoną bei visus šio baisaus atsitikimo pėdsakus. Negyvą merginą nunešė prie apkaso už keturiasdešimt septynių metrų nuo įvykio vietos.
Stasys Barkauskas: “Pelynas iš duobės išvalė senas šakas, lapus, vienas paėmęs lavoną, įmetė į apkasą. Apkasas buvo trumpas, todėl lavono kojas teko sulenkti. Po to Pelynas parovė samanų. Aš raiste išroviau pusantro metro aukščio eglutę ir apdėjau lavoną... Grįžę prie išžaginimo vietos, pradėjom slėpti Danutės daiktus. Sutarėm vienas kito neišduoti. Nesakiau anksčiau apie Pelyną kadangi jis turi šeimą, vaikus. Viskas, ką kalbėjau apie asmenį vardu Alfonsas, teisybė – turėjau omenyje Pelyną, tik kitomis aplinkybėmis...
Išsiskyrėm. Aš grįžau apie trečią valandą dienos namo ir dėl vaizdo pradėjau remontuoti dviratį. Tačiau buvau susijaudinęs ir darbas nesisekė.”Kad ir kaip stengėsi vyrai, visų įkalčių suslėpti nepavyko. Labai svarbiu įrodymu tapo Laimono Pelyno namuose ant palangės surastas Danutės Vaškauskaitės parkeris, kurį Pelynas po nužudymo pasiėmė sau Aldona Vaškauskaitė – Danutės sesuo: “...Pradinėse klasėse nebuvo galima rašyti parkeriu. Tėtis balandžio mėnesį man nupirko parkerį, tai pasidėjau iki penktos klasės. Bet Danutė paprašė paskolinti – sakė, kad geriau rašo ir yra naujesnis...”
Nežinoma budelio kapavietė
Pagaliau, 1966 metų gruodžio keturioliktąją, nuo Danutės Vaškauskaitės nužudymo praėjus metams ir bemaž septyniems mėnesiams, tardymas baudžiamojoje byloje buvo baigtas. O 1967 metų sausio vienuoliktą dieną, dešimtą valandą keturiasdešimt penkios minutės Kazlų Rūdos medžio apdirbimo kombinato salėje posėdį pradėjo LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija.
Laimonas Pelynas prisipažino dalinai – tik norėjęs nužudyti žmoną ir išžaginęs Vaškauskaitę, bet jokiu būdu jos nesmaugęs. Tai padaręs Barkauskas. Pastarasis, priešingai, visą kaltę vertė Pelynui.
Iš teismo nuosprendžio: “Vaškauskaitę turėjo sugriebti tik dviese, vienam per tokį tankų eglyną pavilkti šešiolikos metų mergaitę, jai aktyviai priešinantis, būtų neįmanoma. Kadangi Vaškauskaitė rėkė, kad nuslopintų jos riksmą, abu spaudė savo rankomis jos kaklą. Vienas kito atžvilgiu teisiamieji duoda prieštaraujančius įrodymus, kaltės sunkumą stengiasi suversti vienas kitam, stengiasi kiekvienas atsiriboti nuo nužudymo organizatoriaus vaidmens, aktyvaus veikimo ir išankstinio susitarimo. Tai bandymas išvengti pelnytos bausmės.”
Sausio tryliktąją, pusę septynių vakaro, kolegija posėdį baigė ir paskelbė galutinį bei kasacine tvarka neskundžiamą nuosprendį. Nusikaltimo padarymo metu buvęs nepilnametis Stasys Barkauskas nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų. Laimonui Pelynui paskirta išimtinė, mirties, bausmė sušaudant. Vasario dvidešimt antrąją LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas jo malonės prašymą atmetė ir kovo dešimtąją nuosprendis įvykdytas. Laimono Pelyno palaidojimo vieta nežinoma...
Laimonas Pelynas: “...Kadangi aš negalėjau žiūrėti į mirusius, todėl į laidotuves nėjau. Vaškauskaitė man ilgą laiką akyse stovėjo...”
Alvidas Jancevičius
