Apie tai naujienų portalui tv3.lt dvasinė asistentė, mirties dula Alma Beniulė.
Kas yra mirties dula?
Kaip jūs paaiškintumėte šį terminą mirties dulos žmonėms? Kas tai yra ir kuo tai skiriasi nuo gydytojo arba psichologo?
A. Beniulė: Mirties dulos skiriasi nuo gydytojo ir psichologų. Jos neteikia nei medicininių, nei psichologijos tikrųjų paslaugų, gydytojo vaidmens taip pat neatlieka. Mirties dula, jeigu išverstume, yra mirties tarnaitė. Jos labiau žinomos kaip palydėtojos, pavyzdžiui, šalia išeinančio žmogaus. Tai turbūt pagrindas ir yra būti šalia išeinančiojo žmogaus visą etapą, laikotarpį.
Pavyzdžiui, ligos atveju, tai gali būti laikotarpis nuo diagnozės sužinojimo iki pat lydėjimo pas gydytojus, jeigu tai žmogus arčiau mirties. Išbūti paskutinį laikotarpį gyvenimo pabaigoje su žmogumi, nesvarbu, tai tikintys ar netikintys žmonės. Tiesiog būti su jais tokiais, kokie jie yra. Su jų vertybėmis, emocijomis, leisti jiems išbūti nieko nekeičiant, nedarant, tiesiog palydint jį visame procese.
Kas dažniausiai renkasi šią paslaugą?
Ar dažnai lietuviai renkasi tokią paslaugą? Jeigu renkasi, tai dažniausiai būna artimieji žmonės ar patys mirštantys?
A. Beniulė: Lietuvoje ši patirtis išvis yra nauja. Mirties dulos tikrai dar nėra populiarios. Dažniausiai jų ieško artimieji savo išeinantiems, mirštantiems žmonėms, artimiesiems. Mūsų asociacija pilnai jau kokį pusmetį veikia. Mes tiesiog buvome bendraminčių grupė. Mus žmonės ir randa per asociaciją.
Taip pat yra išleistas mūsų tinklalapis su visais aprašymais, kas tos dulos, ką jos veikia. Dulų trys etapai, per kuriuos lydi žmones. Tai yra prieš mirtį, mirties metu ir po mirties. Kai kurios iš mūsų paslaugas teikia pirmame ir antrame etape, kai kurios visuose, kai kurios tik trečiame.
Dėl kokių priežasčių dulų ieško artimieji?
A. Beniulė: Visų pirma, yra netekties baimė. Kas bus, jeigu jis prie manęs numirs, ką man daryti? Gali būti to pačio proceso baimė. Taip pat dulų ieško ir tie, kurie yra pavargę. Jie nori tiesiog pailsėti nuo viso krūvio viso. Visgi, ištisai būti prie žmogaus yra didelė emocinė įtampa. Jeigu žmogui suteikiamos paliatyvios pagalbos paslaugos, tai jis gali būti ir metų metus. Kartais tokio poilsio žmonės ieško.
Kaip jūs nusprendėte užsiimti tokia veikla? Aš įsivaizduoju, kad tai turėtų būti ir emociškai sunkus darbas.
A. Beniulė: Tai nėra mano pagrindinė veikla. Šiaip aš esu dvasinis asistentas, šiuo metu slaugos namuose tai vykdau. Mirties yra kaip dvasinio asistento dubleris. Tai tiesiog vyksta individualiai. Slaugos namuose, kai yra paliatyvi priežiūra, tu apeini visus ligonius, o mirties dulos darbas individualus. Aš pradėjau ieškoti savo gyvenimo kelio. Taip susiklostė įvykiai ir jie mane atvedė iki sielovados. Vėliau aš atradau mirties dulas, tuos bendraminčius ir mes susibūrėme.
Ko labiausiai bijo mirštantys?
Su kokiomis baimėmis žmonės susiduria paskutinėmis gyvenimo akimirkomis? Kas juos labiausiai neramina arba ko jie labiausiai gailisi?
A. Beniulė: Visada sakau, dažniausiai gailisi ne dėl to, ką padarė, o dėl to, ko nepadarė. Nepabandė kažko ar nepadarė, ar ne? Galiu paminėti, kad žmonės nori pačių paprasčiausių dalykų: gamta, muzika, artimieji, susitaikymas. Dažniausiai žmonės bijo kančios, skausmo. Ne pačio mirties momento, išėjimo, bet ko gero kančios iki tol ir nežinios.
Turėjau pakankamai ilgą pokalbį šią savaitę su moterimi, apie tris valandas kalbėjome ir ji be galo bijo mirties. Tiesiog klausinėja, ar yra pomirtinis gyvenimas. Nenori žmogui iliuzijų suteikti, ką aš žinau, ką aš galiu, tą ir pasakau, bandau nuramini kiek įmanoma. Dažniausiai bijo nežinomybės.
Žmonės, kurie bijo mirties
Kaip bendraujate ir ką sakote žmonėms, kurie būna nesusitaikę su mintimi, kad teks išeiti? Kaip juos nuraminate?
A. Beniulė: Pirmiausia žmogaus klausiu, ko jis bijo ir dėl ko nerimauja. Dažnai pasigirsta mintis: „Bijau palikti vaikus, norėčiau dar gyventi, vaikus ir anūkus užauginti.“ Vėlgi vyksta netekčių etapai, susitaikymo procesas. Vienas iš tų etapų yra vadinamosios derybos: „Dieve, duok man dar pagyventi, kol sulauksiu anūkų.“
Tada žmogus sulaukia anūkų ir atsiranda kitas noras – dar kažko sulaukti, dar kažką pamatyti. Tokios derybos gali tęstis. Apie tai su žmonėmis ir kalbamės. Aš klausiu jų: „O kas bus po to? Ką darysite tada?“ Bandau paaiškinti, kad tai dažnai yra prisirišimas prie šio pasaulio, prie materialaus gyvenimo. Kartais už to slypi ir nepasitikėjimas – žmogui atrodo: „Kaip aš paliksiu vaikus?“ Nors tie vaikai dažnai jau būna suaugę.
Tada bandai žmogų raminti, paaiškinti, kad jo vaikai susitvarkys. Jūs gyvenime padarėte viską, kad šiandien jie galėtų savarankiškai gyventi. Bandai patikinti, kad jo gyvenimas buvo prasmingas, kad jis padarė viską, ką galėjo, o vaikai galės gyventi toliau, prisimins, lankys ir išsaugos ryšį.
Kokios istorijos jums asmeniškai yra įstrigę, apie kurias vis pagalvojate?
A. Beniulė: Labiausiai mane, ko gero, nudžiugina kiekvienas žmogus, su kuriuo tenka susidurti. Vieno jau mirusio žmogaus, kuriam padėjau, artimieji gimus anūkei, ją pavadino mano vardu. Tai buvo labai įspūdinga ir jautru.
Buvo ir dar viena moteris, kuri šiuo metu yra gyva. Prisimenu, sėdžiu šalia jos, laikau už rankos, o ji man sako: „Sėdžiu, sėdžiu ir galvoju, kas tu tokia. Ir supratau – tu gailestingumo angelas.“ Tokios akimirkos iš tiesų labai stipriai paliečia.
Kartais žmogui nereikia nieko sakyti. Kai kurie net nenori kalbėti – sako, kad jau prisikalbėjo, pavargo nuo klausimų, jiems viskas atsibodo. Tada tiesiog įsikabina į ranką ir nepaleidžia. Toje tyloje labai daug kas pasakoma. Tokiose situacijose tyla kalba daugiau nei žodžiai.
Pagalba artimiesiems po netekties
O kaip yra dėl trečio etapo? Lengviau bendrauti su tais žmonėmis, kurie miršta, ar su jų artimaisiais? Kiek dažniausiai užtrunka tokia paslauga, kiek jiems reikia palaikymo po mirties?
A. Beniulė: Jeigu kalbame apie artimuosius, viskas labai individualu. Gedėjimo procesas priklauso nuo kiekvieno žmogaus emocinės būsenos – vienam jis gali trukti metus, kitam mėnesį, o dar kitam viskas vyksta visai kitaip. Dėl to negalima įstatyti į jokius rėmus.
Jeigu žmogus neišgedėjo, neišverkė, nustūmė netekties į šalį ir tarsi apsimetė, kad nieko neįvyko, tada gali grėsti komplikuotas gedėjimas. Tokie dalykai vis tiek kažkada išlenda – po metų, po dešimties ar dar vėliau. Jie vis tiek sugrįžta.
Žmogus, kuris pats išeina, dažnai pats bando save raminti. Dažnai sako: „Viskas gerai, viskas gerai.“ Širdyje, žinoma, gali būti ir baimės, ir nerimo, bet išoriškai žmogus tarsi save guodžia, gal net šiek tiek save apgaudinėja.
Atvirai apie mirtį kalba tikrai nedaugelis. Nedaug kas išdrįsta pasakyti: „Aš jau mirštu, aš tai žinau.“ Vis dėlto sunkiausia, manau, visada yra tiems, kurie lieka. Išeinantis žmogus jau eina savo keliu, kažkur kitur, o pasiliekantiems tenka gyventi su netektimi. Prisirišimo jausmas išlieka labai ilgai.
Kalbėjote apie norus, ko žmonės gailisi ir panašiai. Kokia būtų jūsų žinutė?
A. Beniulė: Atrodo, banali frazė – tiesiog gyventi. Iš tiesų norėtųsi perduoti žinutę, kad tikrasis džiaugsmas slypi ne materialiuose dalykuose. Svarbiausia yra santykiai – su artimaisiais, su pasauliu, su žmonėmis aplink.
Kaip sakoma: „Paskutinis kostiumas yra be kišenių.“ Aš irgi sakau: „Ką susidėsi viduje, tą ir išsineši, o visa kita paliksi už savęs.“ Todėl turbūt svarbiausia yra ryšys su kitais žmonėmis ir tai, ką po savęs palieki. Reikia stengtis palikti kuo daugiau gero – tiek, kiek gali.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
