Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Gražina Bierienė
Išeiki…
Išeiki nors trumpam iš mano tu gyvenimo,
leiski pamiršt, kas man vaikystėje nutiko.
Aš negaliu širdelėj užgesinti nerimo,
nes tik Tėvelio ilgesys joje paliko…
Sustok, neperženk mano širdies slenksčio
ir nežudyk manęs, dabar jau vos gyvos.
Kur tu buvai, kai man prieš daugel metų,
trūko mamos gerumo, šilumos?!
Atleisk, dabar aš negaliu tavęs priimti,
ir pavadint mamyte mylima.
Nes taip skaudu dienas tas prisiminti
ir tu dabar likai man svetima.
Labai maža ilgėjaus širdies dūžio,
kad prie krūtinės prisiglaustum tu mane.
O dabar meilė tau tarsi sausa šaka nulūžo,
gražios vaikystės nematau aš net sapne.
Tiktai Tėvelis mane guodžia, glosto,
beveik kasnakt aplanko mintyse.
Neleidi man pasiekt tu laimės uosto.
Už ką taip pasmerkei mane?!
Nedrįsk ateit ir Tėtės žmogžudžiu vadinti.
Man angelėliai sako: ,,Doras buvo jis žmogus“.
Aš per maža buvau ir negalėjau Jo apginti,
bet buvo Jis, yra ir bus brangiausias man žmogus.
Nesieki keršto nei Močiutei, Tetai,
nes Jos drąsiai kovojo už mane.
Ir šilta meilės skraiste abi mane gaubia,
todėl prašau – palik tam pasakų namelyje mane.
Aš čia randu ramybę, šilumą, švelnumą.
Aš čia savam pasauly gyvenu.
Todėl kol kas tu pasiliki sau gerumą,
o aš – kur liepia man širdelė, ten einu.
Jei tu turi dar sąžinės truputį
ir mažą lašą motiniškos šilumos,
palik mane, leisk man laimingai būti,
nes tarp kaukėtų dėdžių nematau aš nuoširdžios mamos.
Išeiki…
Išeiki nors trumpam iš mano tu gyvenimo,
leiski pamiršt, kas man vaikystėje nutiko.
Aš negaliu širdelėj užgesinti nerimo,
nes tik Tėvelio ilgesys joje paliko…
Sustok, neperženk mano širdies slenksčio
ir nežudyk manęs, dabar jau vos gyvos.
Kur tu buvai, kai man prieš daugel metų,
trūko mamos gerumo, šilumos?!
Atleisk, dabar aš negaliu tavęs priimti,
ir pavadint mamyte mylima.
Nes taip skaudu dienas tas prisiminti
ir tu dabar likai man svetima.
Labai maža ilgėjaus širdies dūžio,
kad prie krūtinės prisiglaustum tu mane.
O dabar meilė tau tarsi sausa šaka nulūžo,
gražios vaikystės nematau aš net sapne.
Tiktai Tėvelis mane guodžia, glosto,
beveik kasnakt aplanko mintyse.
Neleidi man pasiekt tu laimės uosto.
Už ką taip pasmerkei mane?!
Nedrįsk ateit ir Tėtės žmogžudžiu vadinti.
Man angelėliai sako: ,,Doras buvo jis žmogus“.
Aš per maža buvau ir negalėjau Jo apginti,
bet buvo Jis, yra ir bus brangiausias man žmogus.
Nesieki keršto nei Močiutei, Tetai,
nes Jos drąsiai kovojo už mane.
Ir šilta meilės skraiste abi mane gaubia,
todėl prašau – palik tam pasakų namelyje mane.
Aš čia randu ramybę, šilumą, švelnumą.
Aš čia savam pasauly gyvenu.
Todėl kol kas tu pasiliki sau gerumą,
o aš – kur liepia man širdelė, ten einu.
Jei tu turi dar sąžinės truputį
ir mažą lašą motiniškos šilumos,
palik mane, leisk man laimingai būti,
nes tarp kaukėtų dėdžių nematau aš nuoširdžios mamos.
šaaaaaaaaaaaaaaaa.................biologinė tarė savo vaikui ir pradėjo grobimo akciją...........ar čia mylinti motina?
tas laiskas . ir kam spausdinti laikrastyje?jei vaikas tikrai bijo mamos ir jei pedofilija tikrai buvo, tai vaika siurpas turetu purtyti nuo tokiu laisku. Vistiek kovosiu,paimsiu- cia kaip persekiojantis maniakas gali pasirodyti. atsiprasau,kad komentuoju tokius asmeniskus laiskus,bei jei jau jie spaudai skirti...
visus pedofilus kastruoti, as galiu uz budeli pabuti jei reikia, kirvuka jau pagalandau
ir numaniau kažkaip
nematėm
Stankūnaitė savo dukrą buvo atidavusi į savaitinį darželį tuo metu kai laikinai nedirbo [pas mus vadinasi valkatavimas ]tėvų norėjo su seserimi atsisakyti , su mokslais taip pat problemos ,normaliai nesuregzdavo trijų sakinių ,o dabar tokia rašytoja.Gaila savotiškai man jos , pati nematė vaikystės nežino ,kas tai šeima .
laisvaslaikrastis.lt
geras straipsnis karstame komentare: „Garliavos drama: įstatymai negalioja nei teismams, nei antstolei, nei policijai, nei prokuratūrai“
ju daug nera ir pedai niekada nelaimes ,ir visai nesvarbu kaip besistengtu CRU isgelbeti savo agenta mes nugalesim.
Mergaitė laišką L. Stankūnaitei rašė prižiūrima socialinės darbuotojos (papildyta 23:00)