• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ar jums teko pajusti tą neapibrėžtumo jausmą, kai sena jau netinka, netaikoma, o naujo dar nėra arba naudotis juo nemoki? Viskas. Senelio patarimai jau neveikia? Darbas žmogų nustojo puošti? Mes turime tokią naują situaciją, kai didžiausias darbdavys yra pati valstybė. Mokėdama pinigus už nedarbą, išmokomis, pašalpomis, dotacijomis. 

Ar jums teko pajusti tą neapibrėžtumo jausmą, kai sena jau netinka, netaikoma, o naujo dar nėra arba naudotis juo nemoki? Viskas. Senelio patarimai jau neveikia? Darbas žmogų nustojo puošti? Mes turime tokią naują situaciją, kai didžiausias darbdavys yra pati valstybė. Mokėdama pinigus už nedarbą, išmokomis, pašalpomis, dotacijomis. 

REKLAMA

Dažnai man skambina artimos aplinkos žmonės ir klausia – ,,Gintai, gal mano vaikas gali pas tave atlikti praktiką? Gal tu turėtum jam kokį darbą?’’. Ir aš tai dariau. Bet kaip galima įskiepyti meilę darbui, kai ji neskiepyta namuose? Juk mes dabar atiduodame vaikus į mokyklą ir viskas. Ten turi susiformuoti jo asmenybė, išsiugdyti meilė darbui ir pan. Rutina mus užverčia ir viskas aplink tampa taip reglamentuota, kad net mokyti dirbti yra be proto sunku. Kalbu apie to mokymą darbo vietoje, kad ir kokia ji būtų. Nebūtinai prie staklių, kur atsiranda ir pavojaus faktorius. Dabar viskas keičiasi, kai kurios profesijos dingsta ne po šimtmečio, net ne po dešimtmečio, o po kelių mėnesių.

Na, o kalbant apie realiją, grįžkime į tai, kaip karantinas atpratino žmones dirbti. Pasirodo, tiek nedaug reikėjo, kelių metų nedarbo arba darbo kitu ritmu ir nebėra noro grįžti į praeities kasdienybę. Žinoma, ne visiems. Aš kalbu apie daugumą, nes visada yra dauguma. Lygiai kaip ir yra kelios išimtys, kurias galima aptarti atskirai. Žmonės tiesiog nebenori grįžti į darbo vietas. 

REKLAMA
REKLAMA

Gudrumas žmogų dabar puošia, bet ne darbas. Privertęs tapti tais gudriaisiais net pačius darbščiausius. Iš daugelio socialinių tinklų įrašų mes matome: ,,O kam čia dabar dirbti, gi ir taip gerai”, ,,Nedirbsiu, darbas man neteikia malonumo”, ,,Aš dar neatradau savęs” ir t.t.. Dabar į darbą žiūrima kaip į socialinį bendravimą socialiniuose tinkluose. Kur galima bet kada persigalvoti ir darbą su darbdaviu ,,užbaninti”. 

REKLAMA

Bėda ta, kad negrįždami į vietas, kurios mus suburia dėl vieno tikslo, sunku pasiekti tuos tikslus veikiant atskirai. Ar teko kažką girdėti apie veidrodinius neuronus? Tai toks dalykas, kuomet mes vienas kitą užkrečiame įgūdžiais, idėjomis, supratimu. Ir kitoks bendravimas nei tik su draugais mūsų smegenims duoda kažką tokio, kas padeda tobulėti. Daliai žmonių būtinai reikia pakeisti aplinką, nes dirbant iš namų, namai nustoja asocijuotis su poilsiu.

REKLAMA
REKLAMA

Seniau būdavo pašalinių reikalų nešimas į namus, o šiandien mes turime tai, ką senoliai pavadintų ,,suterštais namais”. Suteršti kasdieniais darbo rūpesčiais. Idealu būtų žmogui dirbti darbe, sportuoti sporto klube, na o ilsėtis ir šeimos židinį kūrenti namuose. Dabar viską ,,kišame” į namų aplinką ir to paties mokome vaikus. Ką čia, nereikia net mokyti, jie mato ir kartoja viską iš paskos, nes tai, ką daro tėvai savaime suprantama kaip teisingas ir sektinas elgesys. Mūsų kasdiena tampa visiška norma mūsų vaikams. Taigi, kaip suformuoti vaikui pasaulėžiūrą? Kokią profesiją jam pasirinkti? Ko mokyti?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dabar populiariausia profesija – sėdėti prie klaviatūros ir monitoriaus. Senelis, matydamas kaip mes sėdime prie kompiuterio, pasakys, kad čia ne darbas. Taigi kaip vaikui atpažinti, kad jūs, sėdėdamas, nežaidžiate žaidimų kaip jis, tik sudėtingesnių? Nes juk jis, sėdėdamas toje pačioje vietoje, neveikia nieko, tik žaidžia. Iš ten ir gimsta iliuzija, kad darbas – kaip žaidimas. Toks, kurį galima bet kada nustoti žaisti ir pradėti ieškoti naujo, įdomesnio ,,žaidimo”. ,,Kam dirbti, tėveli, robotai tegul dirba”. Ir vaikas – teisus.

REKLAMA

Dažnas namuose turime galybę buitį lengvinančių įrankių. Tokių, kurie už mus atlieka užduotis, kurias seniau traktuodavom kaip sunkų buities darbą. Taip pat turime išmanius robotus, kurie pjauna žolę, plauna grindis, maitina gyvūnus, net duoną sumaišo. Ir jei jūs neperėjote į naują realiją, vaikai yra teisūs, kam dirbti? Tik bėda ta, kad robotams reikia uždirbti. O kas uždirbs, jei jūs, dirbdamas tam, kad gautumėte pinigus ir turėtumėt už ką tą robotą įsigyti? Jei niekas neįsidarbins darbe, kuriame tuos robotus gamina, suranda klientus, parduoda,  supakuoja, išsiunčia, vykdo pinigų apskaitą. Ar gyvendami taip patogiai turėjote laiko susimąstyti kiek jūsų gyvenimas jau robotizuotas?

Ir nesakykite, kad neturite laiko bendrauti su draugais, gi gyvenate palengvintame gyvenime. Tokiame, kuriame nėra vietos senelio žinioms, bet visada yra vietos prosenelio išminčiai. Nepamirškite, kad nauja karta turės gauti visa tai, ką gavome mes, ką gavo mūsų tėvai. Ir jei tai jie gaus ne iš mūsų, bus didelė bėda. Nepamirškite, kad jūsų vaikas, kai informaciją gauna iš monitoriaus, jis tuo metu ją gauna ne iš jūsų. Ir monitorius tikrai neįskiepys noro dirbti. O dirbti teks, nes kitaip neturėsite pinigų net skalbimo mašinai ir rūbus reikės mazgoti trinant į grublėtą lentą. Bet bent jau senelis supras, ką darote ir pagirs, kad sunkiai dirbate šeimos labui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų