„J. Mekas yra milžiniška uola, tarsi pasaulis pats savyje. Jis yra viena iš esminių figūrų Amerikos nepriklausomame kine, padaręs didžiulę įtaką tiek vaidybiniam, tiek dokumentiniam kinui“, – BNS sakė režisierius Audrius Stonys.
Jis 1990-aisiais Niujorke, J. Meko namuose, kartu su Vytautu V. Landsbergiu, Arūnu Mateliu, Artūru Javdokimovu ir kitais lietuvių režisieriais viešėjo bemaž mėnesį. Anot A. Stonio, tuomet jauni lietuvių režisieriai turėjo galimybę susipažinti su gausiu menininko kino antologijos archyvu, valandų valandas diskutuoti apie kiną.
„Nuo ryto iki vakaro žiūrėjome filmus, kalbėjome su juo“, – prisiminė A. Stonys.
Režisierius atkreipė dėmesį, kad ilgą laiką Lietuvos publikai J. Mekas buvo geriau pažįstamas kaip poetas, žodžio, o ne kino kūrėjas.
„Bet tai, kad mūsų karta turėjo galimybę su juo susitikti, kad jis pasidalijo savo kūryba, padarė absoliučiai neišdildomą įspūdį, paveikė mūsų kūrybą. Jis buvo pirmasis, parodęs, kas yra kūrybos laisvė kine, parodė kino beribiškumą. Jo įtaka visai mano kartai buvo milžiniška“, – teigė A. Stonys
Kino režisierė Ramunė Rakauskaitė, kaip pati sako, dar studijų metais pamilo J. Meką ir ne kartą pas jį lankėsi Niujorke. Pasak kino kūrėjos, J. Mekas į patį gyvenimą žiūrėjo kaip į kūrybą.
„Jis kaip žmogus, kaip asmenybė ir kaip menininkas, laisvas savo dvasia ir polėkiu, į gyvenimą žiūrėjo kaip į kūrybą. Jis ne kartą yra sakęs, kad jo namai – kultūra, poezija, menas. Man jis tuo brangiausias. Tai buvo žmogus – manifestas visu kuo: tuo, ką jis darė, tuo, ką jis sakė, kaip jis bendravo gerdamas vyną. Tai buvo polėkio žmogus, atsidavęs kūrybai kiekvieną akimirką“, – BNS sakė menininkė.
Režisierius Romas Lileikis tvirtino, kad J. Meko gelmė buvo jo paprastumas bei sugebėjimas pažadinti kūrybą ir visur matyti pradžią, galimybę eiti į šviesą ir džiaugtis gyvenimu.
„Jis pasiliks mums mūsų Mokytojas. Iš esmės mus vedė jo paprastumas ir išmintis, tikėjimas ne pabaiga, o visur esančia pradžia. Tai žmogus, kuris matė šį pasaulį atvirą, o ne uždarą“, – BNS sakė R. Lileikis.
Jonas Mekas išeidamas paliko neatsakytą klausimą ir kartu egzaminą – ar su dėkingumu įvertinsime jo kūrybą, ar pavydėsime ir apkalbinėsime, trečiadienį Niujorke mirus žinomam menininkui, avangardinio kino kūrėjui sako Vytautas Landsbergis.
„Po jo, be jo pasaulis tapo tuštesnis, daug tuštesnis. Panašų jausmą buvau pajutęs, kai mirė Icchokas Meras, Romualdas Granauskas. Matyt, kitaip ir nebūna, bet kas lieka – lieka. Lieka ir asmeniškai, tikiuosi, lieka ir visuomenės sąmonėje, bent iš dalies“, – BNS sakė V. Landsbergis.
„Jo buvimas kaip reiškinys taip pat Lietuvoje paliko mums neatsakytą klausimą ir egzaminą arba išmėginimą – ar džiaugiamės ir dėkingai nešame į pasaulį J. Meko meną ir dvasią, ar pavydim, zirziam ir apkalbinėjam, kaip būtų būdinga lietuviška mizerija. Bet gal patirsim ir sukrėtimą arba paskatinimą vis dėlto pažvelgti ir į J. Meką, ir į save, juk galime būti kitokie ir vertesni J. Meko“, – kalbėjo pirmasis Lietuvos vadovas atkūrus nepriklausomybę.
„J. Meko mirtis, apie kurią sužinojom, verčia mus įdėmiai pažvelgti ir į jį, kas jis buvo ir tebėra savo kūryboje, ir pažvelgti į save, ko esame verti“, – pažymėjo V. Landsbergis.
„Tai buvo savas ir tikras žmogus ir reiškinys, toks jis man buvo visą laiką, kokie atstumai beskirtų. Na, o dabar atstumai labai padidėjo, nebesusitiksim kaip prieš metus Niujorke, jo mėgiamam alubaryje, kur Vytukas (režisierius V. V. Landsbergis – BNS) mus dar pafilmavo“, – prisiminė V. Landsbergis.
Tai buvo vienas iš nedaugelio lietuvių, pasiekusių pasaulinę šlovę, trečiadienio rytą Niujorke mirus avangardinio kino kūrėjui Jonui Mekui sako rašytojas Tomas Venclova.
„Labai liūdna žinia pasiekė mane Niu Heivene, pusantro šimto kilometrų nuo Niujorko, kur J. Mekas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Tai buvo vienas iš labai nedaugelio lietuvių, pasiekusių pasaulinę šlovę“, – BNS telefonu iš Jungtinių Valstijų sakė T. Venclova.
„Jam pavyko nugyventi ne tik vaisingą ir prasmingą, bet ir labai ilgą gyvenimą, duok, Dieve, kiekvienam iš mūsų. Ir lig gyvenimo galo jis buvo aktyvus, veiklus ir reikšmingas“, – pažymėjo publicistas.
Pasak T. Venclovos, būtent paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais J. Meko šlovė, anksčiau tam tikrą laiko tarpą prigesusi, vėl įsižiebė labai ryškiai.
„Paskutiniaisiais gyvenimo dešimtmečiais jis buvo, ko gero, garsesnis nei ankstyvaisiais, kada pradėjo savo kino avangardisto karjerą“, – kalbėjo Jungtinių Valstijų Jeilio universiteto profesorius emeritas.
„Pastaraisiais metais J. Mekas tebebuvo labai plačiai žinomas Niujorko avangardiniuose sluoksniuose žmogus, vadinamas avangardinio kino popiežiumi, avangardinio kino globėju, pradininku ir taip toliau. Labai labai retas lietuvis nusipelnė tokios vietos pasaulinės kultūros istorijoje, iš mūsų emigrantų turbūt nei vienas “, – sakė T. Venclova.
Jis taip pat pažymėjo, kad J. Mekas buvo žinomas ne tik kaip kino meistras, bet ir kaip rašytojas. „Jo knygos išėjusios daugeliu kalbų, ypatingai dienoraščiai apie sunkią pradžią Amerikoje. J. Mekas Amerikoje, kaip dauguma mūsų emigrantų, pradėjo labai sunkiai, buvo fizinis darbininkas, pasimetęs, nežinantis, kur eiti, taip vadinasi ir jo atsiminimų knyga „I Had Nowhere to Go“ („Neturėjau, kur eiti“ – angl.)“, – sakė T. Venclova.
Profesorius pasidalino ir asmeniniais prisiminimais, kaip J. Mekas filmavo jo vestuves su žmona Tatjana – vėliau filmuota medžiaga buvo panaudota dokumentiniam filmui apie poetą Josifą Brodskį. J. Mekas lankėsi ir Jeilio universitete, savo paskaitose užsimindamas apie vaikystę Lietuvoje.
Avangardinio kino kūrėjas, poetas ir publicistas J. Mekas mirė trečiadienio rytą savo namuose Niujorke, eidamas 97-uosius.
