Garbaus amžiaus sulaukęs Alfonsas Pastorastis iš Kelmės rajono Eimančių kaimo skundžiasi jau daug metų minąs valdininkų slenksčius dėl bendro naudojimo keliuko pro jo sodybą. Senolis norėtų, kad tas keliukas, esąs jo tėvų žemėje, priklausytų tik jam, bet valdininkai tam nepritaria.
Išsvajotoji žemė
A.Pastorastis prisimena dar Smetonos laikus, kai jie, gausios šeimos vaikai, pas ūkininkus piemenavo, bernavo, kad tėvai galėtų nusipirkti žemės. Vėliau dėl tos išsvajotos žemės daug skausmo patyrė. Vienas brolis Šiluvos kalėjime buvo nušautas, kitas tik per stebuklą gyvas liko.
Todėl, 1993 m. pagaliau vėl atgavęs savo žemę, A.Pastorastis niekaip negali susitaikyti su tuo, kad per jo nuosavybės teise turėtą žemę nutiestas bendro naudojimo kelias, vingiuojąs į keletą sodybų.
Sodietis pripažįsta, jog tas keliukas likęs dar nuo „kolchozmečio“, bet mano, kad tai – labai neteisinga, nes kaimynai, besinaudojantys tuo keliuku, turi ir kitų įvažiavimų. Jis tikina, kad nebūtina maltis po jo langais.
Pavargo taisyti
A.Pastorastis norėtų, kad tas keliukas jam vėl priklausytų nuosavybės teise. Tuomet jį apsitvertų ir ramiai gyventų. „Juk patys žinote, kaip sunku gyventi prie viešo kelio. Eina kas tik nori, daiktai dingsta, kaltų nėra. Ryto metą daiktų neberandi ir nėra ko paklausti“, – dejavo žmogus.
Sodietis guodėsi, kad jam per sunku keliuką prižiūrėti, nes juo važinėjančiųjų yra daug, o tvarkyti jį tenka jam vienam.
„Ir dabar jau reikia keleto sunkvežimių žvyro. Iš ko man, senam pensininkui, jo pirkti? Ir nukasti sniegą nuo kelio tenka vienam. Ankstesniais metais dar seniūnija porą kartų buvo prabraukusi, o šiemet pasakė, kad jiems tai nepriklauso, kad vos spėja valyti pagrindinius kelius. Kasiau vienas pats“, – skundėsi pašnekovas.
Sodietis parodė išvirtusią tvorą. Sakė, tikriausiai kažkas girtas automobiliu į ją įsirėžė, bet vėlgi neaišku kas, nes radęs tik gulinčią tvorą. Ir aptvindytus sklypo kampus rodė. Sakė, anksčiau po kelio danga ėjo metalinė pralaida, vandens sankaupos sutekėdavo į šulinuką, bet kažkas vamzdį pavogęs ir į metalo supirktuvę nuvežęs. Senolis netgi žinąs, kas taip padarė. Vamzdis vamzdžiu, bet dalis derliaus užmirksta, o sėti galima kone vidurvasary, kai viskas išdžiūsta.
Aptvertų tvora
„Jei tas kelias tik man priklausytų, aš jį aptverčiau, paleisčiau šuniuką, būtų saugu. Zuikiai į sodą neateitų, o ir sniego tiek kasti nereikėtų, nes tvora sniegą sulaikytų“, – svajojo senolis.
Jis prisipažino, kad keliuką buvo netgi užsitvėręs. Bet atvažiavęs policininkas liepė tuoj pat tvorą nuimti, o nebaudė už savavaliavimą tik dėl jo garbaus amžiaus. Ir perspėjo, kad ši „lengvata“ kitą kartą nebebus taikoma. A.Pastorastis parodė nemažai senųjų kaimo gyventojų liudijimų, kad keliuko žemė kažkada tikrai priklausė Pastorasčiams.
„Tai kaip ji gali man nepriklausyti dabar, jei priklausė kažkada? Juk mes jos niekam nepardavėme, neperleidome. Sovietai atėmė jėga, o laisvoje Lietuvoje nesu savo žemės šeimininkas“, – piktinosi Eimančių kaimo gyventojas.
Teks susitaikyti
Kelmės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjai Raimondai Parnarauskienei senolio Alfonso bėdos gerai žinomos, norai suprantami, tačiau jiems išsipildyti nelemta, nes kelias – bendro naudojimo. Vedėja sakė, jog A.Pastorasčiui buvo siūlyta samdyti specialistus ir atlikti geodezinius matavimus, kad būtų tiksliai nustatytos turimos valdos ribos, bet senolis, pamatęs, jog matininkas keliuką žymi kaip servitutą, paprašė sustabdyti darbus.
Žinoma situacija ir policijos pareigūnams. Ne kartą važiuota, ne kartą bandyta raminti konfl iktuojančius kaimynus. Tačiau karas dėl keliuko tęsiasi. Tytuvėnų apylinkių seniūnas Valdas Ivanauskas teigė, kad tai, kas vyksta, yra ne daugiau nei audra vandens stiklinėje.
„Esmė ta, kad, galima sakyti, tuo keliu tik A.Pastorastis ir naudojasi. Žmonės, gyvenantys toliau už jo, gal tik kartą per mėnesį tepravažiuoja. Bet jis nori nusavinti ir apsitverti kelią. Argumentų, kad keliukas yra bendro naudojimo ir taip daryti negalima, senolis negirdi“, – aiškino seniūnas.
V.Ivanauskas sutinka, kad žemė, kurioje yra keliukas, kažkada būtent Pastorasčiams priklausė, bet šiandien Eimančių kaime yra ir daugiau sodybų.
„Ėjo laikas, keitėsi santvarkos. Senolio kaimynystėje įsikūrusieji juk nekalti, kad gyvena būtent ten, o ne kur kitur. Jei yra taip, kad nebegali nieko pakeisti, protingiausia – susitaikyti. O pralaidą sutvarkysime, kai tik pradžius“, – pažadėjo seniūnas.
Nijolė PETROŠIŪTĖ
