Tais laikais, kai automobilių ir žmonių planetoje buvo mažai, o kaime gyveno 70procentų, rašiau kursinį ekonomikos. Privalėjau pagirti valstybinių ūkių ir kolūkių svarbą ir pranašumą prieš namudinius ūkius. Bet aš durnelis suskaičiavęs namudinių ūkių parduotą produkciją pridėjau, kiek namudiniai ūkiai dar suvalgo pagaminę savo produktųi ir į miestus giminaičiams atiduoda - gavosi, kad namudiniai ūkiai pagamindavo virš 70 procentų produkcijos. Taip ir likau neišmokytas. Teisingiau - neišdresiruotas.

Nustokit meluoti maisto kokybe buvo puiki

Nustokit meluoti maisto kokybe buvo puiki

O šiandien nebeliko nei salmoneliozės , nei trichoneliozės ? :)

TENDENCINGAS STRAIPSNIS LIETUVOS SOVIETMEČIO TEMATIKA
Straipsnio autorė - jauna žurnalistė, politikos apžvalgininkė, kuri sovietmečio neprisimena, rašyti, žinoma, gali ką nori, tačiau pateikia labai tendencingą ir propagandinį vaizdą. Tai jos antrasis straipsnis sovietmečio tema. Pirmasis vadinosi: „Sovietinių ligoninių kasdienybė: medikai pasakoja sunkius ligonius galėję atskirti iš kvapo“. Visiems įdomu sužinoti, kaip buvo blogai sovietmečiu, net tiems kurie jame gyveno ir gerai prisimena. O dar mes stebimės, kad atsiranda žmonių prisimenančių badą 80-aisiais.
Jau pirmuose sakiniuose du, vienas kitam, prieštaraujantys teiginiai. Skaitome: „Sovietinį maistą supa daugiau mitų nei, veikiausiai, bet kokį kitą ano meto reiškinį. Dalis sovietmetį menančių lietuvių savo jaunystės tortus ir kotletus prisimena it per rožinius akinius, kai išties sovietinis maistas Lietuvoje sukeldavo ir apsinuodijimų, kurie baigdavosi mirtimi.“
Jei visi nuodydavosi ir mirdavo, kodėl žmonės anuometinį maistą prisimena kaip kokybišką? Jei šio fakto žurnalistė nesuvokė, tai galėjo su savo tėvais ar vyresniais pažystamais išsiaiškinti. O gal mitas yra antrasis žurnalistės teiginys?
Straipsnio autorės vaizduotėje baisios ir beprasmės eilės sovietiniais laikais. Mes, dabar, stovime eilėse. Pirmiausia dėl pandemijos, limito parduotuvėse. Žmonės stovi po 5 - 15 minučių ir niekas apie tai, kažkodėl tiriamųjų darbų nerašo. O paskui, dar eilėse prie skyrių vidutiniškai po 1-2 minutes, jei tai nėra LIDL ir prie kasų, vidutiniškai 5-7 minutes. Sovietmečiu, 7-8-ame dešimtmečiuose, stovėdavome eilėse prie skyrių, vidutiniškai 3-5 minutes ir prie kasų, vidutiniškai 3 - 5 minutes. Jei prekybos tinklo parduotuvės gaudavo deficitinių prekių: žirnelių, kavos, importinių konservų, mandarinų, apelsinų, ... tuomet 10-30 minučių. Niekas valandų valandas nestovėjo, nereikia meluoti. Valandas žmonės stovėdavo pokariu, kai trūko duonos. Didesnis maisto prekių deficitas atsirado Tarybų Sąjungos „griūties“ metais ir tai, toli gražu, ne visoje Lietuvoje. Blogiausiai gyvenome pirmaisiais Nepriklausomybės metais, nes tuomet žmonės prarado darbus, negaudavo atlyginimų, kai kurie gyveno pusbadžiu, trūko elementariausių buities dalykų, padaugėjo savižudybių. Štai, tuomet, tikrai būdavo labai didelės eilės.
Žurnalistės straipsnelyje pateiktos Rusijos kasdienybės nuotraukos neatspindi Sovietinės Lietuvos tikrovės. Jei rašoma apie Lietuvą, kodėl pateiktas veiksmas prie Rusijos parduotuvių arba jose? Rusija yra didelių pramoninių miestų šalis. Maisto ten niekada nebuvo pakankamai. Aprūpinimas maisto produktais, gaminiais niekada nevyko sklandžiai, tuo metu kaip Lietuvos TSR turėjo bene stipriausią žemės ūkio pramonę.
Žurnalistė rašo: „Bet metai, kada Lietuvą tikrai ištiko badas, buvo 1954–1955 m.“ Kas vadinama žodžiu - „badas“? Gal būt, vartojant tokį terminą reikėtų išsiaiškinti jo reikšmę?
O štai jums pavyzdys kaip atsiranda mitai apie blogą maitinimą sovietmečiu.
"Klausimas: Teko girdėti, kad vienu metu visoje Sovietų Sąjungoje buvo nustatytas vienodas meniu valgykloms. Tai reiškia, kad visi patiekalai buvo gaminami pagal vienodą receptūrą, vienodo skonio? Atsakymas: Tos receptūros, taip, bandytos, kadangi ta pati kainodara turėjo būti. Ji turėjo būti vieninga, nes kainos buvo centralizuotos." Jei kalbame apie 8-to dešimtmečio pabaigą, tai gaminių technologija ir receptūra, tikrai buvo griežtai tikrinama, tačiau buvo reikalaujama, kad visuomeninio įstaigų menių būtų sudaromas skirtingas, pagal įstaigos specializaciją ir kiekvieną dieną keistųsi. Reikalavimas, kad būtų pakankamai gaminių, iš: miltų, daržovių, varškės, pieno gaminių, sasyskų (!), pakankamai buterbrodų. Jūs, rašydami apie sovietmečio valgyklas, ką ten rūkote?

Visiška nesąmonė. Lietuvoj buvo normaliai maisto. O čia rašo apie Rusijos gilumą. Istorikas, kuris nežino apie istoriją, ir pats nebuvęs rūsyne. Jie ten nedirbo. Net Kaliningrado, kaimuose, yra prastai ir dabar. Jie ten kaltina Lietuvą, sako, - mes jums kelius, mokyklas pastatėme, miestus įrengėme, o jūs, niekadėjai, net maisto neduodavo, todėl taip blogai gyvenam. O jūs riebėjat iš mūsų.

Užtekdavo to maisto alkani nebuvom valgiai skanu. Labai buvo na dar kol kas gyva neapsinuodijau ,užtekdavo pinigėlių pramogom,maistui,būstui,visi darbus turejom

Taip istorikas grybas. Kaip jis gali vertint maisto kokybė jei jis dar užraugtas nebuvo. To idikojotai ir skleidžia melą.

Tikrai dešros buvo, sviestas, grietinė, su mėsa sunkiau, jei norėjai liesesnės, tai reikėdavo atstovėti eilę, šiaip riebios - iki valiai, likdavo turgus, tiesa vištos tai pamėlusios būdavo, o šiaip daržovių dauguma gyventojų užsiaugindavo soduose, taip kad gyvenom ir išgyvenom, nes maistas sveikesnis buvo, nei dabar, nebuvo tiek širdininkų ir vėžininkų.

Kas per de bilas parase ta straipsni, visiska nesamone