Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad siekiai kilnūs, tačiau praėjus dešimčiai aptarimo dienų aiškėja, kad namų darbai neatlikti.
Siūloma kelti mokesčius kapitalui ir savarankiškai dirbantiems. Kaip motyvacija naudojami neatremiami burtažodžiai – reikia didesnio perskirstymo, kad galėtume daugiau padalinti ir reikia daugiau lėšų gynybai.
Tokiai motyvacijai niekas negali prieštarauti. Tai tas pats kaip įmonės apskaitininkas pasakytų, kad reikia daugiau dirbti, nes pinigus skirsime naujametiniam vakarėliui.
Visų pirma neatlikti darbai ir nesuskaičiuota, kiek tas vakarėlis turėtų kainuoti. Mokesčių pakitimai motyvuojami tik tuo, kad reikia daugiau pinigų. Tarsi pati reforma yra tikslas.
Tačiau iki šiol neatliekamos švietimo pertvarkos – nėra nustatyta ir paviešinta, kiek išlaidų reikia atlikus vieną ar kitą reformą.
Nėra aišku, kiek reikia pinigų, kad pasiektume tam tikrą gynybos lygį – suskaičiuota, kad pirksime tiek technikos, tiek amunicijos ir tai turi kainuoti tikslią sumą.
Dabar yra žongliruojama procentais nuo bendrojo vidaus produkto, o politikai varžosi, kuris skaičius bus įdomesnis, bet eurais ir tiksliais kariniais vienetais suskaičiuoti nesugebama.
Antra problema keičiant mokesčius ta, kad nėra poveikio analizės. Mokesčių darbo grupėje skamba stiprios frazės – mes skaičiavome ir suskaičiavome, jei čia patempsime, o čia prisiųsime, tada tiesiog buhalteriškai gausime tokį poveikį, bet nėra vertinama, koks poveikis bus ekonomikai, kai bus prarastos darbo vietos.
Kiekvienas verslininkas ar šeimos galva supranta, kad linijinių poveikių nebūna ir viskas yra daug subtiliau. Atlikus veiksmą, poveikis būna su paklaidomis – padidinęs mokesčius ar sunaikinęs darbo vietas, gali gauti daug didesnį poveikį nei tikėjaisi.
Dar įdomesnis valstybės valdyme yra tai, kad dešinioji valdžia imasi verslo draudimo ar kapitalo išvarymo veiksmų.
Visų pirma, pateikti siūlymai, kai savarankiškai dirbančio apmokestinamas prilyginamas samdomo darbuotojo sąlygoms visiškai neatsižvelgiama į prisiimamos rizikos lygį.
Antra, toks sulyginimas turės poveikį, kad tokios rūšies verslo nebeliks – arba jie judės šešėlin arba judės į sudėtingesnę verslo formą, kuri jiems netinka. Bet kokiu atveju rezultatas nebus teigiamas, kaip lentelėje lengvai nubrėžiama.
Taip pat finansinių institucijų apmokestinimo iniciatyvos, kai norima nurėžti 60 proc. pelno. Rezultatas bus toks, kad kapitalas iš Lietuvos bus patrauktas į šalis, kurios truputį galvoja daugiau apie veiksmų poveikius ir lygiagrečiai brangs ir bus ribojamas skolinimas, kas stabdys ekonomikos vystymąsi. Kiek stabdys – niekas nemodeliavo, kiek BVP bus prarasta.
Dividendų apmokestinimas taip pat palies tik skaidriausius verslininkus, kurie nėra užsienio patronuojančios bendrovės, mokančios mokesčius kitose šalyse, ar holdingų schemas naudojantys stambesni verslai. Tie, kurie mokėjo visada, gaus didesnes sąskaitas, nes reikia neapibrėžtų dydžių – daugiau ir teisingiau, kurie priklauso nuo buhalterio minties.
Galiausiai verslo draudimai, kai buhalteriui atrodo, kad gamybos cechas neatitinka etikos standartų, kai ketinama uždaryti virš 1000 darbo vietų kuriantį kailinių žvėrelių verslą, nes jis yra neetiškas.
Keista, kad triušių auginimas yra etiškesnis, nes triušiui nudiriamas kailis, o kūnas suvalgomas paliekant atliekas, skirtingai nuo neetiško verslo, kai audinės kailis nudiriamas, o kūnas paverčiamas bio-energija nepaliekant atliekų.
Mokesčius reikia keisti keičiantis aplinkai, tačiau tam reikia pasirengti ir šeimos galva ar verslo vadovas, paklausęs buhalterio esamos padėties, visada pirma įvertina poreikius ir galimybes tiksliais skaičiais ir susiskaičiuoja atliktų veiksmų pasekmes.
Šioje kadencijoje turėjome dvejus metus, kai buvo galima vertinti, kiek reikia pinigų reformuoti sveikatos ir švietimo sistemas, koks yra gynybos lygio tikslas.
Girdimi pasiteisinimai, kad nebuvo laiko – pandemija, pabėgėliai, karas, tačiau reikia priminti, kad visomis aplinkybėmis šeimos ir verslai dirbo ir traukė ekonomiką iš duobės.
Tuo metu valdininkų armijos dalis negalėjo skirti mokesčių poreikio ir poveikio analizei, nes tiesiog sprendė globalias problemas.
Dabar duodamos trys savaitės, kai reikia įvertinti visus be išimties paliesiančių mokesčių pokyčius, kurie duos ne linijinį poveikį – individualiai dirbantys turės galvoti, kaip keisti savo darbo aplinką, kapitalo valdytojai turės klausti, ar sąžininga po 15 proc. pelno mokesčio susimokėti dar 22 proc. dividendų mokestį, kai estas tiesiog moka iš viso 20 proc., o atimamų verslų savininkai lauks kompensacijos, kurios nėra numatytos.
Gal šį kartą reikia sustoti ir nekišti rankų į kišenes tų, kurie per pandemiją sprendė problemas, bet nepamiršo ir dirbti savo tiesioginio darbo. Šiandien, jei jau turime pagaliau laiko spręsti mokesčių klausimus, tada reikia pradėti nuo diskusijos, kuri buvo pamiršta 2021 metų rudenį.
