Apleistas Vyriausybės valdymo aparatas, nebesugebantis atlikti net ministerijų priežiūros.
Uolus tūnojimas Seimo posėdžių salėje, netgi kai svarstomi neesminiai darbotvarkės klausimai.
Vaikiškas džiaugsmas dėl „metų žygdarbio“ Lietuvos vardu biudžetui lopyti prisiskolinus milijardines sumas valiutinių fondų biržose už keletą kartų didesnes nei TVF siūlytas palūkanas.
Trečią kartą iš eilės ir „iš akies“ mažinamos socialinės išmokos, nusispjaunant ne tik į politinių oponentų, visuomenės organizacijų, tačiau ir į Konstitucinio teismo poziciją.
Svaičiojimas apie Vyriausybės pastangas didinti darbo vietų skaičių ir siūlymai Seimui leisti darbdaviams atleisti darbuotojus be pateisinamos priežasties.
Viešas cinizmas, valstybės valdymo ir socialinės politikos klausimus peradresuojant Dievui ar savo pirmtakams.
Ir atitinkamai - antri metai visuomenės nuomonės apklausų dugne, paskutinėjė vietoje murkdantis su dar vienu „Permainų koalicijos“ veikėju - kažkada buvusiu „vienu iš trijų“ TV laidų vedėju.
Iš tiesų, darbais, kalbomis ir visuomenės požiūriu, Andrius Kubilius realiai yra daugiau buvęs nei esamas valstybės premjeras, dabartiniu metu veikiau primenantis Lietuvai rašantį žurnalo „The Economist“ apžvalgininką.
Paklausykime vien paskutiniojo A.Kubiliaus pareiškimo, pagarsinto TS-LKD partinio sąskrydžio dalyviams. Jame džiūgaujama, esą Europa ir kaimyninės šalys mus giria už finansų politikos ir ekonomikos pasiekimus. O Europa, girdi, eina Lietuvos keliu.
Nieko nuostabaus. Lenkijos rytinėse vaivadijose, Olštyne ar Suvalkuose lenkai Lietuvos premjerui netgi paminklą turėtų pastatyti. „Už nuoseklų Lenkijos ekonomikos stiprinimą Lietuvos gyventojų lėšomis“. Jeigu A.Kubilius kada nors išleis knygą apie Lietuvos krizės sprendimus, Lenkijoje ji garantuotai taps bestseleriu.
Čekijos, Slovakijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, kitų šalių eksportuotojai A.Kubiliui turėtų ne tik padėkoti bet ir premiją duoti. „Už nuoseklų Lietuvos eksporto politikos silpninimą“. Atskira premija premjerui galėtų būti „Už Lietuvos viešbučių paslaugų nepripažinimą valstybės eksporto dalimi“. Jeigu kam kyla abejonių dėl tokių nominacijų, jas gali išsklaidyti Statistikos departamento duomenys apie Lietuvos eksporto ir importo apimtis.
Europai einant Lietuvos arba tiksliau – A.Kubiliaus keliu, jau po kelių mėnėsių turėtume sulaukti Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir kitų ES senbuvių elito, darbuotojų ir studentijos antplūdžio į Lietuvą. Neskaitant milijono lietuvių išeivių, supratusių, jog be reikalo netikėjo Tėvyne. Taip ir stovi akyse skėsčiojantys rankomis bei savo emigrantus su ašaromis palydintys N.Sarkozy, A.Merkel. Viskas per tą Lietuvos Kubilių. Pirmasis atrado kelią.
Galima būtų tik juoktis ar verkti iš tokių premjero paporintų minčių, jeigu ne dar viena pranešimo detalė. Kalbėdamas apie ilgalaikį valstybės tikslą, A.Kubilius teigia, jog valstybės ekonomika turi būti paremta užsienio kapitalu.
Sujunkime šį teiginį su aukščiau išvardintais apie Lietuvos pasiekimus Europoje. Gausime scenarijų, kuriame Lietuvos kapitalas visais įmanomais būdais verčiamas bėgti iš Lietuvos (įskaitant užsienyje darbinamus ir faktiškai Lietuvoje dirbančius darbuotojus). O į jų vietą (netgi su valstybės subsidijomis) už ausų tempiamas užsienietiškas kapitalas. „Barclays“ – tipiškas A.Kubiliaus veiklos pavyzdys. Tuo tarpu Lietuvoje likęs vietos verslas toliau keliaklupsčiauja prieš Lietuvos lėšas perskolinančius užsienio kapitalo bankus ir maldauja „kažkokios“ Invegos garantijų.
Neformaliuose pokalbiuose pašnekovų nuostabai A.Kubilius ne kartą teigė „netikintis“ Lietuvos verslu. Jei anksčiau tokiems premjero teiginiams pagrįsti trūko įrodymų, šiandien jie yra akivaizdūs. Lietuvos ministras pirmininkas, turintis ne tikėti, o iki galo veikti dėl Lietuvos verslo interesų, elgiasi visiškai priešingai.
Tūkstančiams žmonių, suvokiančių ministro pirmininko „indėlį“ į šiandienę Lietuvos padėtį, klausimas „Kodėl A.Kubilius vis dar yra premjeras?“ tampa nebepaaiškinamu. Ilgą laiką sumaniai dangstytas Seimo narių apkaltomis, Kedžių, Ūsų istorijomis ar gėjų eitynėmis, dabar šis klausimas viešpatauja netgi bendruomenių vasaros švenčių diskusijose.
Atsakymų, kodėl šis žmogus tebeužima svarbiausias valstybės pareigas yra bent keletas.
Todėl, jog toks ministras pirmininkas yra Prezidentės galios ir reitingo garantas. Nesiveliant į smulkmenas ir emocijas, Prezidentui, neatsakingam už Vyriausybės veiklą, neįgalus, visuomenės nemėgstamas Premjeras yra tarsi durų kilimėlis, tinkantis bet kuriuo metu nusišluostyti batus ir daryti įtikinamus pareiškimus.
Todėl, jog toks ministras pirmininkas yra tiesiog radinys keliolikai ministrų ir keliasdešimčiai vyriausybinių įstaigų vadovų, gyvenančių be jokios kontrolės ir politinio vadovavimo. Nūnai, kiekviena Lietuvos ministerija realiai tapo atskira kunigaikštyste. Per Vyriausybės valandas palietus bet kurios iš jų valdymo sritį, A.Kubiliaus atsakymas yra tas pats: „Ne mano daržas, ne mano ir pupos“.
Todėl, jog toks ministras pirmininkas yra dovana ir opozicijai, pirmiausiai – Lietuvos Socialdemokratų partijai. Dar pavasarį socialdemokratų kurptas „alternatyvios Vyriausybės planas“, buvo iš anksto su konservatoriais ir konkrečiai – su A.Kubiliumi – surežisuotas spektaklis. Jo finale pastarasis išsaugojo savo kėdę, o patys socialdemokratai pakėlė savo reitingus, sumaniai ir laiku apgailestaudami, jog opozicijai „neužtenka balsų“. Beje, 2006-2008 metais, socialdemokratų mažumos Vyriausybei tai nebuvo problema.
Ir galiausiai – todėl jog toks ministras pirmininkas yra tarsi rojaus vartininkas Lietuvoje vis labiau gyvenimą diktuojančioms užsienio kapitalo finansų organizacijoms. Bet kokios iniciatyvos dėl valstybės įstaigų sąskaitų tvarkymo konkurso, Valstybinio komercinio banko steigimo, bankų paskolų portfelių didinimo, įmonių restruktūrizavimo, greitųjų kreditų ribojimo atsimuša ne į kurio nors kito o į A.Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės abuojumą.
