Nors man tik dvidešimt penkeri metai, bet kuo toliau, tuo labiau vis neatsistebiu savo valstybėje esančiais paradoksais ir valdžios vykdomais nesusipratimais.
Visuomenės paradoksai
Lietuvaičiai tenka pripažinti kerštinga tauta, pasižiūrėkite, kaip mes vieni kitus skundžiame. Jei žmogų atleido iš darbo, tai jis būtinai padarys taip, kad buvusi darbovietė turėtų daug nemalonumų. Jei asmuo nuteisiamas už nusikaltimą, atlikęs bausmę jis neišvengiamai sieks spirti jį nuteisusiam asmeniui į veidą. Vendeta mūsuose labai gaji.
Bet gražiausia žiūrėti, kaip piliečiai keršija patys sau. Štai kad ir apie politinį kerštą per praėjusius Seimo rinkimus. Rinkėjai smarkiai keršijo politikams balsuodami už naują politinę klounadą. Asmenis, kurie nesuvokia nieko apie politinį gyvenimą tapo tautos keršto įrankiu blogiems politikams. Tiesa sakant niekinį prisikėlėlių partijos narių darbą parlamente galima buvo prognozuoti jau vos partijai susikūrus, bet ne apie tai. Paradoksas, tačiau keršydama politikams visuomenė atkeršijo pati sau. Normalus žmogus greičiausiai neturi, kur akių dėti, kai jo užsienietis paklausia, kokius niekus išdarinėja mūsų parlamentarai. Lietuvos verslininkai visuomenės kerštą ypač pajuto po naktinio mokesčių perversmo. Kerštas ypač brangiai atsiėjo pensininkam ir bedarbiam.
Valdžios netikėtumai
Keršto momentas labai gajus valdančiojoje koalicijoje. Kalbėkime pavyzdžiais, štai sugalvojo parlamentaras Sacharukas su likusiais prisikėlėliais atsiskirti nuo Valinsko klubo, te tau apkalta. Nepatiko Sauliui Stomai kartu esantys parlamentarai išvadino ponas, Seimo narys, visą instituciją mėšlu.
Lietuvoje gausu ir mokestinių paradoksų, vyriausybė sukelia mokesčius tikėdamasi, kad daugiau gaus įplaukų į biudžetą, tačiau net nepamąsto, kad žmonėms lieka vis mažiau pinigų, ką nors nusipirkti. Nėra pirkinių – nėra ir mokesčių. Paradoksalu, bet konservatorių vyriausybė nepasimoko iš ankstesnio kabineto klaidų, kuomet irgi buvo tikimasi padidinus degalų akcizą sulaukti daugiau mokesčių.
Turime taip pat dar vieną politinį paradoksą, politinėms partijoms priklauso tik apie du procentus rinkimų teisę turinčių asmenų. Taigi, tik du procentai formaliai valdo likusius gyventojus, tautiečiai, nejaugi jums taip nerūpi valstybės raida ir likimas, kad jūs neprijaučiat politikai?
Ekonominis paradoksas
Turbūt tik Lietuvoje gyventojai išleidžia daugiau nei gauna, arba perka brangiausius daiktus, nors deklaruoja, kad banko sąskaitoje turi tik nulius ir kas mėnesį gauna varganus šimtus. Greičiausiai tik Lietuvoje galima subankrotinti įmonę ir iš to dar gerai uždirbti. Juokas juokais, bet greičiausiai tik pas mus paklausus buhalterio, kiek bus du kart du jis tau atsakys klausimu: - „O kiek reikia?“.
Reziumė
Paradoksų mūsų valstybėje vis daugės ir daugės, kol nesuvoksime paprasto elementaraus dalyko, kad kenkdami kitiems, kenkiame patys sau. Po keršto politikams neturime, kur dėti akių, keldami mokesčius sumažiname įplaukas į biudžetą, organizuodami apkaltas nedarome garbės patys sau. Taigi, kad ir kiek bekenksime kitiems, daug labiau pakenksime patys sau.
Mindaugas Miliauskas
