Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
„Chodžalio byla: ypatingasis aplankas“ (
Armėnų propagandininkams suteikė peno ir nušalintas Azerbaidžano prezidentas Ajazas Mutalibovas, pareiškęs, kad Chodžalio žudynės buvo surengtos kažkokių neaiškių jėgų, siekusių jo atsistatydinimo. Jo išvedžiojimais suskubo pasinaudoti ir panarmėnistų „advokatai“; jie teigė, kad pasitraukimui paliktu koridoriumi pasinaudojo azerbaidžaniečių kovotojai, o per neapsižiūrėjimą nukentėjo civiliai, kuriuos neva nužudė jų tautiečiai.
Galima teigti, kad tai tapo oficialia armėnų versija, nes panašių išvedžiojimų galima rasti Levono Melik Šachnazariano ir Haiko Demojano knygoje „Chodžalio byla: ypatingasis aplankas“ (2002). Tarp argumentų, neva įrodančių, kad armėnų pajėgos negalėjo išžudyti civilių, joje pateiktas azerbaidžaniečių spaudoje paminėtas faktas, jog klausantis armėnų kariškių radijo pokalbių buvo nugirstas nurodymas: „Moterų ir vaikų nežudykite. Surinkite juos centre.“ O kad buvo leista žudyti jaunus bei pusamžius vyrus ir senelius – tai, pagal tokią knygos autorių logiką, nėra nusikaltimas. Minėtoje knygoje taip pat teigiama, kad vadinamosios Kalnų Karabacho Respublikos „Arcacho“ gelbėjimo tarnybos darbuotojai žudynių vietoje rado tik 11 lavonų, o tai, kad dauguma žuvusiųjų buvo rasta ne pačiame Chodžalyje, o tarp armėniško Nachidževaniko kaimo ir Agdamo (kur tuo metu buvo įsitvirtinusios azerbaidžaniečių pajėgos), yra traktuojama kaip įrodymas, jog visus juos išžudė patys azerbaidžaniečiai, tamsoje palaikę pabėgėlius armėnų kariais. Visiškai neigiamas ir rusų 366-ojo pulko karių dalyvavimas Chodžalio tragedijoje; galiausiai kaltė dėl jos suverčiama Turkijos specialiosioms tarnyboms.
Galima teigti, kad tai tapo oficialia armėnų versija, nes panašių išvedžiojimų galima rasti Levono Melik Šachnazariano ir Haiko Demojano knygoje „Chodžalio byla: ypatingasis aplankas“ (2002). Tarp argumentų, neva įrodančių, kad armėnų pajėgos negalėjo išžudyti civilių, joje pateiktas azerbaidžaniečių spaudoje paminėtas faktas, jog klausantis armėnų kariškių radijo pokalbių buvo nugirstas nurodymas: „Moterų ir vaikų nežudykite. Surinkite juos centre.“ O kad buvo leista žudyti jaunus bei pusamžius vyrus ir senelius – tai, pagal tokią knygos autorių logiką, nėra nusikaltimas. Minėtoje knygoje taip pat teigiama, kad vadinamosios Kalnų Karabacho Respublikos „Arcacho“ gelbėjimo tarnybos darbuotojai žudynių vietoje rado tik 11 lavonų, o tai, kad dauguma žuvusiųjų buvo rasta ne pačiame Chodžalyje, o tarp armėniško Nachidževaniko kaimo ir Agdamo (kur tuo metu buvo įsitvirtinusios azerbaidžaniečių pajėgos), yra traktuojama kaip įrodymas, jog visus juos išžudė patys azerbaidžaniečiai, tamsoje palaikę pabėgėlius armėnų kariais. Visiškai neigiamas ir rusų 366-ojo pulko karių dalyvavimas Chodžalio tragedijoje; galiausiai kaltė dėl jos suverčiama Turkijos specialiosioms tarnyboms.
"tautų draugystės“ grimasos 1947-1952 m.
Azerbaidžaniečių nelaimės nesibaigė ir po to, kai Sovietų Rusija 1920–1921 m. užgrobė Užkaukazės valstybes. Pirmiausia nuo Azerbaidžano buvo atskirta ir prie Armėnijos SSR prijungta Zangezūro sritis; dėl to Nachičevanės sritis neteko teritorinio ryšio su likusia Azerbaidžano dalimi. Karabachas buvo paliktas Azerbaidžano SSR sudėtyje, tačiau kalnuotoje jo dalyje buvo įkurta armėniška Kalnų Karabacho autonominė sritis. Karso–Ardagano regioną Maskva pripažino Turkijai.
Nors Antrojo pasaulinio karo metu nemažai armėnų tarnavo nacistinės Vokietijos kariuomenėje, karui baigiantis suaktyvėjo armėnų komunistinių veikėjų ir Armėnų apaštališkosios bažnyčios veikla Maskvoje, nes tuo metu Kremlius planavo pulti Turkiją. Tarpininkaujant A. Mikojanui, 1945 m. balandžio 19 d. įvyko arkivyskupo Gevorko Čorekčjano susitikimas su SSRS vadovu Josifu Stalinu. Be kitų klausimų, G. Čorekčjanas prašė J. Stalino sudaryti tinkamas sąlygas persikelti į Armėnijos SSR kelioms dešimtims tūkstančių užsienio armėnų. J. Stalinas pažadėjo, kad laimėjusi karą su vokiečiais SSRS ketina užgrobti dalį Turkijos teritorijos, kurioje galės įsikurti atvyksiantys armėnai. G. Čorekčjanas taip pat prašė, kad iš Graikijos, Libano, Sirijos ir Irako atvyksiantys armėnai būtų aprūpinti gyvenamuoju plotu ir maisto produktais; „tautų vadas“ pažadėjo patenkinti ir šį prašymą. Po šio ir kitų armėnų veikėjų susitikimų buvo paskirtas būsimos Karso srities partijos komiteto sekretorius Kočinianas, nors ši teritorija tuo metu dar buvo (ir dabar yra) integrali Turkijos valstybės dalis. SSRS ir Turkijos santykiams tapus normaliems, šių planų teko atsisakyti. Nepaisant to, jau tada buvo pradėta rengtis masiniam armėnų „repatrijavimui“ ir Armėnijos azerbaidžaniečių trėmimui.
Tų pačių metų pabaigoje tuometinis Armėnijos komunistų partijos pirmasis sekretorius S. Arutiunovas vėl pareikalavo prie Armėnijos SSR prijungti Nachičevanės ASSR ir Kalnų Karabacho autonominę sritį, kurios priklausė Azerbaidžano SSR. Motyvuojant tuo, kad atsiliepdami į J. Stalino raginimą į Armėnijos SSR nori persikelti („repatrijuoti“) kitose pasaulio šalyse gyvenantys armėnai, A. Mikojano reikalavimu ir J. Stalino pritarimu 1947 m. gruodžio 23 d. buvo išleistas SSRS Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 4083 „Dėl kolūkiečių ir kitų azerbaidžaniečių tautybės gyventojų perkėlimo iš Armėnijos SSR į Azerbaidžano SSR Kuros–Arakso žemumą“. 1948 m. kovo 10 d. SSRS Ministrų Taryba išleido dar vieną J. Stalino ir A. Mikojano „palaimintą“ nutarimą Nr. 754 „Dėl priemonių perkeliant kolūkiečius ir kitus azerbaidžaniečių tautybės gyventojus iš Armėnijos SSR į Azerbaidžano SSR Kuros–Arakso žemumą“. Vykdant šiuos nutarimus, Armėnijos SSR teritorijoje azerbaidžaniečių trėmimą kontroliavo NKVD generolas majoras Grigorianas, o Azerbaidžano SSR – A. Mikojano patikėtiniai N. Brutencas ir R. Sevumianas, ėję aukštas pareigas Baku. Buvo padaryta viskas, kad tremiami azerbaidžaniečiai nepatektų į Kalnų Karabacho autonominę sritį. Negana to, tuo pačiu metu dar 132 azerbaidžaniečių šeimos (549 asmenys) buvo ištremtos iš Kalnų Karabacho į Azerbaidžano Chanlaro rajoną.
1947–1952 m. į Azerbaidžano SSR buvo ištremti iš viso 136 tūkst. Armėnijos azerbaidžaniečių, 10 tūkst. iš jų žuvo šio trėmimo metu. Be to, būdami kalniečiai, ištremtieji prastai aklimatizavosi Azerbaidžano pelkėtose lygumose, į kurias jie buvo ištremti, ir masiškai mirdavo nuo maliarijos bei kitų ligų. Laikas parodė, kad „repatrijantai“ visai nesiveržė į azerbaidžaniečių paliktas gyvenvietes (pavyzdžiui, šiaurės rytiniame Sevano ežero krante), dėl to jos dar ilgus metus buvo likusios tuščios ir apleistos.
Taigi galima teigti, kad Maskvos palaikomi panarmėnistai ir sovietų valdžios metais tęsė jau tradicine tapusią nuolatinio azerbaidžaniečių išstūmimo ir etninės armėnų teritorijos išplėtimo politiką.
Nors Antrojo pasaulinio karo metu nemažai armėnų tarnavo nacistinės Vokietijos kariuomenėje, karui baigiantis suaktyvėjo armėnų komunistinių veikėjų ir Armėnų apaštališkosios bažnyčios veikla Maskvoje, nes tuo metu Kremlius planavo pulti Turkiją. Tarpininkaujant A. Mikojanui, 1945 m. balandžio 19 d. įvyko arkivyskupo Gevorko Čorekčjano susitikimas su SSRS vadovu Josifu Stalinu. Be kitų klausimų, G. Čorekčjanas prašė J. Stalino sudaryti tinkamas sąlygas persikelti į Armėnijos SSR kelioms dešimtims tūkstančių užsienio armėnų. J. Stalinas pažadėjo, kad laimėjusi karą su vokiečiais SSRS ketina užgrobti dalį Turkijos teritorijos, kurioje galės įsikurti atvyksiantys armėnai. G. Čorekčjanas taip pat prašė, kad iš Graikijos, Libano, Sirijos ir Irako atvyksiantys armėnai būtų aprūpinti gyvenamuoju plotu ir maisto produktais; „tautų vadas“ pažadėjo patenkinti ir šį prašymą. Po šio ir kitų armėnų veikėjų susitikimų buvo paskirtas būsimos Karso srities partijos komiteto sekretorius Kočinianas, nors ši teritorija tuo metu dar buvo (ir dabar yra) integrali Turkijos valstybės dalis. SSRS ir Turkijos santykiams tapus normaliems, šių planų teko atsisakyti. Nepaisant to, jau tada buvo pradėta rengtis masiniam armėnų „repatrijavimui“ ir Armėnijos azerbaidžaniečių trėmimui.
Tų pačių metų pabaigoje tuometinis Armėnijos komunistų partijos pirmasis sekretorius S. Arutiunovas vėl pareikalavo prie Armėnijos SSR prijungti Nachičevanės ASSR ir Kalnų Karabacho autonominę sritį, kurios priklausė Azerbaidžano SSR. Motyvuojant tuo, kad atsiliepdami į J. Stalino raginimą į Armėnijos SSR nori persikelti („repatrijuoti“) kitose pasaulio šalyse gyvenantys armėnai, A. Mikojano reikalavimu ir J. Stalino pritarimu 1947 m. gruodžio 23 d. buvo išleistas SSRS Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 4083 „Dėl kolūkiečių ir kitų azerbaidžaniečių tautybės gyventojų perkėlimo iš Armėnijos SSR į Azerbaidžano SSR Kuros–Arakso žemumą“. 1948 m. kovo 10 d. SSRS Ministrų Taryba išleido dar vieną J. Stalino ir A. Mikojano „palaimintą“ nutarimą Nr. 754 „Dėl priemonių perkeliant kolūkiečius ir kitus azerbaidžaniečių tautybės gyventojus iš Armėnijos SSR į Azerbaidžano SSR Kuros–Arakso žemumą“. Vykdant šiuos nutarimus, Armėnijos SSR teritorijoje azerbaidžaniečių trėmimą kontroliavo NKVD generolas majoras Grigorianas, o Azerbaidžano SSR – A. Mikojano patikėtiniai N. Brutencas ir R. Sevumianas, ėję aukštas pareigas Baku. Buvo padaryta viskas, kad tremiami azerbaidžaniečiai nepatektų į Kalnų Karabacho autonominę sritį. Negana to, tuo pačiu metu dar 132 azerbaidžaniečių šeimos (549 asmenys) buvo ištremtos iš Kalnų Karabacho į Azerbaidžano Chanlaro rajoną.
1947–1952 m. į Azerbaidžano SSR buvo ištremti iš viso 136 tūkst. Armėnijos azerbaidžaniečių, 10 tūkst. iš jų žuvo šio trėmimo metu. Be to, būdami kalniečiai, ištremtieji prastai aklimatizavosi Azerbaidžano pelkėtose lygumose, į kurias jie buvo ištremti, ir masiškai mirdavo nuo maliarijos bei kitų ligų. Laikas parodė, kad „repatrijantai“ visai nesiveržė į azerbaidžaniečių paliktas gyvenvietes (pavyzdžiui, šiaurės rytiniame Sevano ežero krante), dėl to jos dar ilgus metus buvo likusios tuščios ir apleistos.
Taigi galima teigti, kad Maskvos palaikomi panarmėnistai ir sovietų valdžios metais tęsė jau tradicine tapusią nuolatinio azerbaidžaniečių išstūmimo ir etninės armėnų teritorijos išplėtimo politiką.
Na ką, aros, gavote?
Šiaip jau dabartinė Armėnija - tai Vakarų Azerbaidžanas, taip kad tokios valstybės neturėtų būti, kaip jos nebuvo niekad praeityje, nes armėnai gyveno išsibarstė nuo Belgrado iki Bagdado, ir visur vertėsi aferomis. Bet iš gailėsčio dabartinei Armėnijai galėtų būti suteiktas autonomijos Turkijos ir Azerbaidžano federacijos viduje statusas, ir net armėnų kalbą gal leistų vartoto žodžiu šeimos rate - daugiau niekur ji nereikalinga.
Baisi, kaip ir jos pavardė.
Šiaip jau armėnų agitatoriai fantazijos neturi, ir jokių argumentų - taip pat. Vis bando sugraudinti mus šimtmečio senumo armėnų genocidu, nors dabar jau tiksliai žinoma, kad jokio genocido nebuvo, ir visa audra Vakaruose buvo sukelta dėl caro "ochrankos" agento Adoniano "liudijimų", kurių vertė - kaip vadinamųjų "Siono išminčių protokolų".
Dirba armėnų propagandistai, oi dirba. Kai visas pasaulis turėtų gedėti dėl armėnų išžudytų moterų ir vaikų, jie Balse.lt aplinkui šitą straipsnį iškabino savo sex - bombą - šlykščią, trumpą ir storą celiulitinę prostitutę Kardašan. Tipo, negalvokite apie mūsų karinius nusikaltimus, geriau dročinkite prieš šitą bezdžionę su juodais plaukais tarp krūtų. Čia toks armėnų slaptas ginklas.
O ką, gal Lietuvos linija turi būti prorusiška? Visai išdurnėjai.
Na ir šiukšlė tu esi. Sakai, neteisingai nurodytas taviškių išžudytų moterų ir vaikų skaičius? Ir apskritai - jei ne rusų ir armėnų agresija prieš Azerbaidžaną, tai būtų azerų agresija? Gal būt, bet buvo taip, kaip buvo, o ne kaip tau rodosi. Ne , na tiksliai dar mažai jus turkai močino, nes esat glindos.
Gerai pavarė. Aš jau pasijutau Azerbaidžano patriotu. Ir iš tikrųjų - armėnai apsimeta durniais, panašiai kaip ir rusai, kai jie užpuolė Gruziją ir visam pasauliui aiškino, kad tai Saakašvilis juos pirmas užpuolė.
M.Gamzajevas: negyjanti Azerbaidžano žaizda - Chodžaly tragedija