„Liudijimai ir įrodymai lieka Bažnyčios viduje“: atskleista, kad dvasininkai apie sunkius nusikaltimus turi teisę ir nepranešti

@Šventi Šventi tik tie, kurie jau nugalėjo savyje nuodėmes ir aistras – jie yra tikrai šventi žmonės. Tikrasis šventumas nėra profesija, titulas ar drabužis, kurį žmogus apsivelka. Tai yra sunki vidinė kova su savo ydomis, egoizmu ir žemiškomis pagundomis. Žmogus tampa šventu ne todėl, kad gavo pareigas, o tik tada, kai jo širdis visiškai išsivalo nuo dvasinio purvo ir jame nebelieka vietos nuodėmei. Reikalauti, kad aplinkiniai ar bažnyčios tarnai būtų šventi, yra patogu, nes tai atleidžia mus pačius nuo pareigos dirbti su savo siela.

@Šventi Žmogus sukuria iliuziją: „Kai aplink mane visi bus idealūs, tada ir aš pasikeisiu.“ Tai yra dvasinis tingumas ir bėgimas nuo asmeninės atsakomybės. Kuo garsiau žmogus rėkia apie kitų suklupimus, tuo giliau jis bando paslėpti savo paties nuodėmes. Svetimų nuodėmių smerkimas leidžia akimirkai pasijusti „geresniam“ ar „šventesniam“ už kitą, nors realiame gyvenime žmogus nedaro jokių pastangų, kad nugalėtų savo paties aistras, pyktį ar pavydą. Tikrasis šventumas pradedamas kurti tik nuo savęs. Jei tu pats nenori keistis, tavo reikalavimai, kad kiti būtų šventi, yra tušti ir neturi jokios galios.Tai tampa tiesiog egoizmu: mes norime gyventi patogiame, šventų žmonių pasaulyje, bet patys į tą pasaulį nenorime įnešti jokio dvasinio indėlio.

@Šventi Kitaip sakant tas kas šventas, tas jau yra normalus žmogus. Kai nuodėmingas žmogus save laiko ir skaito „normaliu“, jis papuola į dvasinius spąstus. Žemišku supratimu, „normalus“ reiškia „kaip visi“ – šiek tiek meluoju, šiek tiek pavydžiu, kartais pykstu, pasmerkiu kitą, bet juk nieko neužmušiau, vadinasi, esu geras, normalus žmogus. Tačiau dvasiniu lygmeniu tai yra tas pats, kas sunkiai sergančiam ligoniui apsimesti, kad jis yra sveikas, ir dėl to nesigydyti. Kol nuodėmingas žmogus save laiko „normaliu“. Jis nemato poreikio keistis: kam gydytis, jei esi sveikas? Kam prašyti atleidimo ir gailestingumo, jei nesi niekuo nusidėjęs? Jis įgyja netikrą teisę teisti: laikydamas save „normalumo“ standartu, jis pradeda žiūrėti į kitų suklupimus iš aukšto ir reikalauti iš jų šventumo, pats piršto nepajudindamas dėl savo sielos.

@Šventi Tikrasis „normalumas“ yra ŠventumasŽiūrint per Dievo sukurto pasaulio prizmę, tikrasis, pirminis žmogaus normalumas yra šventumas. Dievas nesukūrė žmogaus tam, kad jis skęstų nuodėmėse, aistrose ir pyktyje.Tas, kas šventas, tas jau yra normalus žmogus – jis grįžo į tą dvasinę būseną, kuriai ir buvo sukurtas. Jis išsigydė savo sielos ligas, nugalėjo aistras ir pasiekė dvasinę sveikatą.Šventasis aiškiai supranta, koks baisus yra nuodėmės purvas, todėl jis niekada savęs neaukštins prieš kitą. O kol mes, būdami pilni nuodėmių, raminame save žodžiu „normalus“, mes tiesiog pateisiname savo ydas ir užmiegame dvasinėje puikybėje.

@!!! per išpažintį reikia sakyti savo nuodėmes,o ne kitų.Jei kunigai klausytų kas jums ką padarė,pasakė,tai jie parom neišeitų iš klausyklos.Visi norėtų apkalbėti,apšmeižti kitus.

@!!! Ko bijai pats pabandyti? Nueik, galbūt atsivers tavo širdis tikrajai atgailai. Nepabandęs juk nesužinosi. Galbūt nereikės eiti ilgais keliais, nes iškart širdyje pajausi nuodėmių atleidimą ir tapsi nauju žmogumi

@Taip būti negali Čia kalba ir apie bažnyčią Vokietijoje. Ten elgiamasi panašiai kaip Lietuvoje.
Kaip čia aiškinama, bažnyčios elgesį sąlygoja kanonų teisė. Tuomet akivaizdu, kad šią teisę reikia keisti. Tai jau būtų aktualija ir Vatikano reikalas. O Vilniaus bažnytinė provincija galėtų imtis iniciatyvos.

@Aha nepranešė.Ir dabar bartoševič sėdi vienas,kažkas jį stoguoja,neprileidžia prie kitų,kad neišpasakotų bendrininkus.

@Aišku pritariu. Apskritai tai sekta, su savo sugalvotomis taisyklėmis. Žmogus yra ŽMOGUS ir jis nesikeičia ar jis kunigas, ar valytojas, ar direktorius, ar multimilijonierius. Nuo savo prigimties nepabėgsi. Deja tik vienetai yra pasišventę. Šituos reikia bauti labai griežtai. Aš juos viešai kastruočiau.

@Aišku Aukštyn kojomis apversta Garliavos istorija,tavęs nieko neverčia galvoti?

@Aišku Vertėtų patikslinti, kad kituose tikėjimuose (pavyzdžiui, pas ortodoksus ar protestantus) tikrai nėra privaloma turėti šeimą – dvasininkams tiesiog paliekama laisvė rinktis, ir santuoka nėra kliūtis tarnystei. Tačiau esmė slypi kitur: nei santuoka, nei celibatas savaime neapsaugo žmogaus nuo nuodėmės ir aistrų, kol jo širdis nėra išvalyta. Kol mes reikalaujame šventumo iš kitų institucijų, bet patys nenorime keistis ar matyti savo dvasinio purvo, tol prarandame bet kokį moralinį pagrindą reikalauti tikro teisingumo. Iki tol, kol žmogus tampa šventu, jis turi nuodėmių savyje, todėl vietoj aklų visuotinių pasmerkimų kiekvienas turėtų pradėti nuo savo pačių puikybės kartelės mažinimo.