– Kokie prisiminimai liks iš mokyklos, kurios slenkstį, parodžiusi puikius rezultatus, tik ką peržengėte, laikų? – balsas.lt pasiteiravo J. Vežikauskaitės.
– Mokykloje visą laiką sekėsi gerai. Niekada nebuvau iš tų, kuriai eiti į mokyklą būtų kančia. Ir dalykai visi patiko, galbūt tik matematika nuo pat pradžių kiek prasčiau sekėsi ir daugiau pastangų reikalavo, todėl mažiau mėgau.
Nuo 5–6 klasės labai išryškėjo socialinių mokslų pakraipa mano moksluose. Pradėjusi mokytis prancūzų kalbą supratau, kad norėčiau dirbti ką nors, kur galėčiau panaudoti užsienio kalbų žinias, galbūt pakeliauti.
Tuomet ir sužinojau apie ambasadoriaus profesiją, kitas diplomatines tarnybas. Maždaug 12–13 metų pradėjau to siekti, panorau mokytis tarptautinių santykių. Iki tol, pradinėse klasėse, svajonių profesijos buvo visai kitokios: norėjau būti delfinų trenere ar kosmetologe.
Vis dėlto nutolau ir nuo tambasadorystės svajonių, supratau, kad tai sunkiai pasiekiama, daugelio metų darbas, todėl kol kas norėčiau dirbti valstybės tarnyboje, galbūt migracijos srityje ar kur kitur, kur galėčiau naudoti užsienio kalbų žinias.
– Kaip praėjo brandos egzaminų sesija?
– Asmeniškai man brandos egzaminų sesija buvo gan įtempta. Galbūt ne tiek dėl kartojimosi, žinoma, kartojausi, bet tikrai ne itin daug, maniau, kad ilgiau ruošiuosi. Labiau slėgė pats suvokimas, kad dar keli egzaminai liko.
Nemanau, kad ruošimasis prieš pat egzaminą turi daug naudos, todėl tiesiog norėjau, kad viskas greičiau praeitų ir būtų galima paatostogauti. Tarp egzaminų ir į sodą pabūti nuvažiuodavau, ir su draugais tinklinį pažaisdavau. Pagrindinis kartojimasis buvo mokytojų konsultacijos, kuriose prisiminėme esminius dalykus, visa kita davė reguliarus darbas ankstesniais metais.
– Kaip vertinate šių metų brandos egzaminus, jų sunkumą?
– Ezaminų tikėjausi visai kitokių. Galbūt mus licėjuje taip pripratino, kontroliniai darbai sunkūs būdavo, todėl, pavyzdžiui, matematikos ir istorijos egzaminai labai nuvylė. Mokslo metais mokėmės tiek daug ir taip nuodugniai, o egzaminai „lietė tik paviršius“.
Matematikoje pasigedau sudėtingų uždavinių, o istorijoje ko nors, kur reikėtų pademonstruoti žinias, o ne skaitymo suvokimą. Tiesiog gaila laiko, kurį praleidome gilindamiesi į tai, ko visai neprireikė.Suprantu, kad sunku parengti užduotį, kuri visiems įtiktų, tad galbūt situacija ir nebuvo labai bloga.
– Kokia buvo jūsų sėkmės formulė, kad pavyktų parodyti tokius puikius rezultatus?
– Nežinau, man atrodo sėkmė ir yra sėkmė, pati savaime suveikia. Galbūt reikia stengtis kiek įmanoma atsipalaiduoti, prieš egzaminus pamainyti veiklą, ne vien kartotis, nes tada kyla vis daugiau neaiškumų, klausimų, pradedi nepasitikėti savim. Reikia pasikliauti tuo, ką išmokai per daug metų mokykloje. Aišku, jei mokeisi. Jei ne, gal tada kelios paros prieš egzaminą ir yra išeitis.
– Ar labai sunku buvo apsispręsti, kur norėtum studijuoti ir kokią specialybę pasirinkti?
– Labai ilgai svarsčiau apie tai. Rinkausi tarp Warwicko universiteto Anglijoje ir Vilniaus universiteto. Dabar esu nusprendusi likti Vilniaus universitete, studijuosiu politikos mokslus, tačiau norėčiau dalyvauti mainų programoje ar magistrantūrą studijuoti užsienyje.
– Kaip vertinate studijų galimybes Lietuvoje ir užsienyje?
– Manau, kad viskas priklauso nuo specialybės. Socialinius mokslus, mano nuomone, geriausia studijuoti toje šalyje, kurioje ketini gyventi, nes programa yra į tą šalį labiau orientuota. Pavyzdžiui, teisė kiekvienoje šalyje skirtinga.
O tiksliuosius ar technologinius mokslus pasirinkusieji turi labai didelę laisvę. Apskritai, manau, kad Lietuvoje yra galimybė gauti labai aukšto lygio bakalauro laipsnį.
Magistro studijoms ekspertų mažoje šalyje trūksta. Kadangi ateitį sieju su Lietuva, bakalauro laipsnį norėčiau įgyti čia, o platesnių žinių pasisemti tikiuosi išvykti į užsienį ir ten baigusi magistrą grįžti. Užsienyje mokslo perspektyvos taip pat labai geros, tačiau studijos geruose universitetuose daug kainuoja, o važiuojančiųjų studijuoti bet kur, kad tik ne Lietuvoje, nesuprantu.
– Kokias matote darbo perspektyvas pagal savo pasirinktą specialybę?
– Žinau, kad socialinį mokslą baigusių žmonių tiek Lietuvoje, tiek Europoje yra perteklius, taigi konkurencija dėl darbo bus didelė. Vis dėlto tikiu, kad geras specialistas visada yra reikalingas, todėl ketinu tobulėti tiek, kad sugebėčiau rasti darbą baigusi studijas.
– Kaip vertinate gabiausių Lietuvos protų nutekėjimo problemą?
– Mano supratimas apie protų nutekėjimą iš Lietuvos labai savotiškas ir gana radikalus. Iš esmė manau, kad tokio didelio proto nutekėjimo nėra, nes į užsienį studijuoti ar gyventi išvyksta arba tie, kurių galimybės didesnės, nei valstybė jiems gali pasiūlyti, arba tie, kurie savoje šalyje nėra pakankamai kompetentingi, kad įstotų į universitetą arba rastų darbo vietą.
Pirmųjų grįžimą, manau, valstybė turėtų skatinti, daug jų ir grįžta pasisėmę žinių. Kiti turėtų rasti, kaip save tobulinti, kad turėtų galimybę konkuruoti darbo rinkoje, o ne ieškoti šalies, kurioje už mažai žinių siūlomi dideli pinigai. Tokios šalies turbūt niekada niekas taip ir nesuras.
Mano pačios pažįstami iš esmės yra anksčiau licėjų baigę mokiniai, kurie užsienyje studijuoja ne dėl perspektyvų Lietuvoje trūkumo, o norėdami įgyti daugiau žinių, gyvenimo savarankiškai, kultūrų pažinimo patirties. Po studijų dauguma jų ketina grįžti į Lietuvą.
