„Keli dalykai, kurie apsprendžia valstybės tvarią plėtrą, yra žmogiškieji ištekliai, finansai ir visa konkurencinė aplinka, kuri turi būti atitinkamai sudėta, kad žmonės galėtų realizuoti savo sumanymus ir t.t. Jau 2006-aisiais pradėjau kalbėti, kad Lietuva susidurs su gyventojų problema ir didele emigracija į Europos Sąjungą. Tada Lietuvoje buvo gerokai virš trijų milijonų gyventojų, ir mes pradėjome skalambinti varpais. Tai buvo labai nepopuliaru, nes visuomenė nori išlikti monotoniška. Diskusijos apie tai, kad atsiras kito tikėjimo, kultūros, spalvos žmonės, yra be galo jautri tema. Daug metų mes vengėme temos, nors buvo aišku, kad gyventojų skaičius mažės“, – konferencijoje apie migraciją ir pabėgėlius kalbėjo R. Dargis.
Jis pažymi, kad pramonininkų tyrimai atskleidė, kad per trejus metus nuo 2012 metų iš Lietuvos išvyko 82 tūkst. žmonių. Tad migracija, anot R. Dargio, reikalinga dėl tvaraus šalies ekonominio augimo.
„Mums reikia kvalifikuotos darbo jėgos, mums reikia žmonių – tą pramoninkai indikuoja jau seniai. Šiai dienai darbo pasiūla yra keturiskart didesnė nei norinčių dirbti skaičius. Todėl valstybė turi formuoti atskirą imigracijos politiką. Tai yra jautrus klausimas ir politikai vengia tos diskusijos dėl to, kad jie bus apkaltinti pardavę Lietuvą ar tautiškumą, bet tai yra absoliučiai neišvengiama“, – sakė R. Dargis.
Jis sakė suprantantis, kad Lietuva neįsilies iš karto daug žmonių vienu ypu, tačiau tuos, kurie nori atvykti ir dirbti Lietuvoje, turėtų.
Siūlo pasilikti pirmiausia studentams ir mokslininkams
„Šiai dienai žinome, kad yra 5 tūkst. studentų, kurie mokosi mūsų aukštosiose mokyklose, tai kodėl jiems negalime palikti galimybių čia likti ir kurti? Pasiūliau suteikti jiems galimybę gyventi čia, pradėti dirbti, ši pozityvi jėga būti naudinga Lietuvos ekonominiam kilimui. Švedai visada pabrėžia, kad imigrantai atvažiavę atsivežė ir savo komercinius ryšius. Čia būtų geras daiktas, ir tas jaunimas, kuris ir neserga, ir pozityviai gali integruotis, būtų vienas geras mūsų žingsnis, lakmuso popierėlio kūrimas priimant svetimšalius į Lietuvą“, – kalbėjo R. Dargis.
Dar vienas aspektas, į kurį jis atkreipia dėmesį, yra penki Lietuvoje veikiantys mokslo slėniai, kurie, anot R. Dargio, nepakankamai išnaudojami:
„Turime penkis slėnius, į jų infrastruktūrą investuota daugiau kaip 2 mlrd. litų, pasiruošta investuota dar beveik 2,5 mlrd. litų – iš viso 4,5 mlrd. litų (1,3 mlr.eurų). Atviros prieigos centrų, kurie šiandien veikia slėniuose, įveiklinimas yra be galo menkas. Mano siūlymas yra toks: gal mums reikėtų padaryti žalią kortelę mokslininkams, kurie galėtų atvažiuoti čia, turėti laboratorijos ir dirbti – čia galėtume kalbėti apie proto pritraukimą į Lietuvą“, – kalbėjo jis.
R. Dargis taip pat pažymėjo, kad, kalbant apie migraciją, reikėtų labai aiškiai išskirti du polius. Pirmas polius: tai migracija, kuri reikalinga valstybės tvariam augimui. Antras – karo pabėgėliai.
„Su karo pabėgėliais yra visiškai kitokie poreikiai, ir čia turi būti visai kita politika: jų priėmimo, šeimų integravimo, pasiskirstymo per regionus, getų nesukūrimo. Svetimų žmonių baimė lietuviams yra istorinė – dėl to, kad esame labai nukentėję per amžius ir nuo to nesame išsivadavę. Globalizacija, kuri palies mus visus, nepasiruošusius palies skaudžiausiai. Čia nereikia įkišus galvą kaip stručiui į smėlį galvoti, kad mūsų nepalies globalizacija. Mus tikrai palies, tik pasiruošusiam žmogui lengviau su tuo gyventi nei nepasiruošusiam, kaip atsitiko ir dabar Lietuvoje. Apie imigraciją pradėjome diskututoti labai rimtai ėmėme tik tada, kada Europa pasakė, kad mums reikės priimti ir pasidalinti pabėgėlių naštą“, – kalbėjo R. Dargis.
Migrantus reikia vertinti ne tik kaip darbo jėgą
Sprendžiant migrantų politiką, Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas , dr. Karolis Žibas sako, kad turi būti įtraukti ne tik valstybinės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos, bet ir profesinės sąjungos bei darbdaviai, o pastarieji į migrantus, pasak jo, turėtų žiūrėti ne tik kaip į darbo jėgą:
„Darbdaviai turėtų aiškinti ne tik ekonominę, bet ir socialinę atsakomybę, kad jie ne tik leistų suprasti, kad jie gali parūpinti imigrantams darbą, bet kad jie gali parūpinti darbą su labai aiškia įvairovės valdymo strategija darbo vietoje, su labai aiškiais prevenciniais mechanizmais, užtikrinančiais jų pažeidžiamumo ir išnaudojimo darbo rinkoje nebuvimu. Kol kas mes matome, kad pabėgėliai pas mus reikalingi tik kaip darbo jėga, bet iš principo mums reikia pamatyti, kad pabėgėliai yra ir darbo jėga, ir socialiniai, ir ekonominiai, ir kultūriniai ištekliai“, – sakė K. Žibas.
Pasak jo, darbdaviai turėtų būti suinteresuoti sukurti papildomas priemones migrantų integracijai dėl to, kad tai yra dalis verslo – toks modelis, anot K. Žibo, veikia daugumoje Europos Sąjungos valstybių narių.
„Verslas tampa ne tik ekonomiškai angažuotas, bet ir socialiai angažuotas. Tai reiškia, kad užsienio šalyse tam tikros įmonės savo darbo vietoje teikia tam tikras įvairovės valdymo sistemas ir mechanizmus, o tai reiškia, kad žiūrima ne tik į išnaudojimą ir pažeidžiamumo mažinimą, o iš principo žiūrima į tai, kaip sukurti aiškią multikultūrinę terpę ne visuomenėje, bet darbo vietoje“,– sako K. Žibas.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos užsakymu atlikta apklausa parodė, kad beveik pusė – 46 proc. –Lietuvos stambiausių pramonės įmonių sutiktų įdarbinti pabėgėlius. 26 proc. nurodė, jog yra nepasirengę priimti tokių darbuotojų. Dar 28 proc. nurodė negalintiys atsakyti į klausimą, ar įdarbintų pabėgėlius.
Įmonių atstovų taip pat buvo klausiama, kokių paskatų įdarbindami pabėgėlius jie tikisi iš valstybės. 43 proc. respondentų paminėjo, kad jie tikisi mokestinių lengvatų, 36 proc. – subsidijų, dar 21 proc. minėjo, jog kvalifikuotus ar mažai kvalifikuotus pabėgėlius priimtų be papildomų paskatų, jei jie turėtų didelę motyvaciją dirbti.
Spalio pabaigoje buvo apklausti 150 įmonių vadovai, kurių buvo prašoma įvertinti pabėgėlių integravimo į darbo rinką galimybes.
