Deividas Jursevičius, LRT Radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Išgirdus, kad Rusija bando atgaivinti baudžiamąjį persekiojimą tiems, kurie po 1990-ųjų pasitraukė iš sovietų kariuomenės arba atsisakė joje tarnauti, tapo aišku, kad duomenys apie tuos jaunuolius yra Maskvoje, mano buvusios Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos pirmininkė Dalia Tarailienė. „Jie turi visus dokumentus ir dabar gali reikalauti to, ko mes nespėjome padaryti per 25 metus [...]. Dabar jie kerta savo“, – pabrėžia ji.
Pasak D. Tarailienės, dingusio daugiau nei 2 tūkst. asmenų archyvo ji ieškojusi visur, kur įmanoma, bet niekas nieko nežinojo: „Nuojauta kuždėjo, kad čia kažkas labai negerai, kad šituo archyvu kažkas kada nors gali pasinaudoti: arba užtrinti ten įrašytas dabar aukštus postus užimančių žmonių pavardes, nes jie dalyvavo šauktinių reikaluose, arba susidoroti su pačiais kareivėliais.“
– Ponia Tarailiene, Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisija buvo įkurta 1989 m. Į ją galėjo kreiptis jaunuoliai, kurie atsisakė tarnauti sovietų armijoje. Kiek tokių buvo?
– Nuo pirmos iki pačios paskutinės dienos pagalbos pas mus ieškojo daugiau negu 2 tūkst. jaunuolių. Tai įspūdingas skaičius.
– Kur dabar yra visas archyvas apie tuos jaunuolius?
– Čia turėtų būti atskira tema. Pirmiausia į komisiją dirbti atėjo moterys. Niekas mums nepasakė, kaip ir ką daryti, bet, ko gero, moters intuicija pasako daugiau negu vyriškas logiškas protas. Mes, ta komisija, puikiai susitvarkėme, sukūrėme sistemą, kaip dirbti. Tą archyvą kaupėme iki paskutinės dienos. Kiekvienas atbėgęs kareivėlis ir raštu išdėstydavo savo problemas. Ten buvo aiškiai nurodyta ne tik gimimo data, pašaukimo laikas, iš kokio karinio komisariato pašauktas, bet ir kur jis tarnavo, kaip tarnavo, su kuo tarnavo. Buvo išdėstytos visos negandos, visos smulkmenos ir visos pavardės.
Žinoma, tai būtų buvęs labai svarbus dokumentas, jei būtume išdrįsę pateikti ieškinius to meto tarybinei armijai už suluošintų mūsų vaikų jaunystę. Bet 1992 m. kažkas nusprendė, kad komisijai nebėra darbo. Nors tai buvo ką tik po pučo, mes turėjome pasitraukti. O visas archyvas vieną dieną dingo iš kabineto. Buvo labai keista, kad niekas tuo nesirūpino. Atseit vienas iš atsargos karininkų, tuo metu dirbęs Aukščiausiosios Tarybos prezidiume, o paskui tapęs ir Krašto apsaugos departamento darbuotoju, paėmė tą archyvą Krašto apsaugos globon. Bet Krašto apsaugos departamentas tų dokumentų taip ir nepamatė.
– Kokia to karininko pavardė?
– Kaip sakoma, tegul ilsisi ramybėje. Jis jau iškeliavęs į amžinybę. Negali žmogaus kaltinti – gal kažkieno įsakymą vykdė. Tai buvo pulkininkas Vytautas Jurevičius. Jis ilgai dirbo Generaliniame štabe, to meto sovietinėje kariuomenėje užėmė labai aukštas pareigas. Išėjęs į atsargą, grįžo į Lietuvą, paskui prisijungė prie atsargos karininkų. Negaliu žmogaus kaltinti, nes, kaip sakoma, kiekvienas darė, kaip išmanė. Galbūt tai ir ne jo valia buvo padaryta.
– Ar tas archyvas dabar galėtų būti Maskvos rankose?
– Aš 20 metų ieškojau galų visais įmanomais keliais. Kreipiausi į visus, į kuriuos galėjau: į Seimo narius, signatarus, įvairias instancijas ir visus Lietuvos archyvus. Niekas nieko nežinojo, visi nustebdavo, kad taip nutiko, bet tuo viskas ir baigėsi. Mano nuojauta kiekvieną kartą kuždėjo, kad čia kažkas labai negerai, kad šituo archyvu kažkas kada nors gali pasinaudoti: arba užtrinti ten įrašytas dabar aukštus postus užimančių žmonių pavardes, nes jie dalyvavo šauktinių reikaluose, arba, kaip šiandien paaiškėjo, susidoroti su pačiais kareivėliais.
Šiandien, sužinojus šį Rusijos kreipimąsi, man tapo aišku, kad, ko gero, tas archyvas yra Maskvoje. Jie turi visus dokumentus ir dabar gali reikalauti to, ko mes nespėjome padaryti per 25 metus – nepareikalavome atsiskaityti už savo suluošintus vaikus. Dabar jie kerta savo.
– Kiek tokių komisijų, kaip Lietuvoje veikusi Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisija, buvo visoje Sovietų Sąjungoje?
– Mes buvome pirmieji ir mūsų komisija buvo vienintelė. Paskui panaši komisija buvo įkurta Latvijoje ir Estijoje. Maskvoje buvo Rusijos kareivių motinų komitetas, su kuriuo mes labai bendradarbiavome. Šiandien, kai tos motinos verkia ir ieško teisybės, kodėl iš atostogų ar pratybų parvežami jų vaikų lavonai, viskas tampa aišku. Nemanau, kad jos tylės, bet jos, vargšės, neturi balso. O tada į mus kreipdavosi visi – netgi iš kaži kur pabėgę kitos tautybės kareivėliai atkeliaudavo į Lietuvą ir sakydavo: „Mes žinome, kad jūs visus kareivius ginate.“
– Daug tokių buvo?
– Buvo. Sakyčiau, netgi po Sausio 13-osios įvykių mes turėjome tokį atskirą „tarptautinį dalinį“. Buvo ukrainiečių, baltarusių, uzbekų, kazachų, leningradiečių, kurie atbėgo neiškentę kankinimų mašinos tarybinėje armijoje.
– Padėjote jiems?
– Taip, jie buvo įdarbinti Aukščiausiosios Tarybos apsaugoje. Kai atvažiuodavo karininkai, mes sakydavome, kad jie atlieka alternatyvią tarnybą. Mes, būdamos moteriškės, sugebėjome atrasti visokių landelių ir jomis naudotis.
