Laukdavo skambučio
S. Bukauskas, sutaręs su rusais ar ukrainiečiais Ispanijoje dėl eilinės narkotikų partijos, skambindavo vienam iš savo patikimų vežėjų ir pasakydavo, kad reikia susitikti. Susitikimai vykdavo sutartose atsitiktinėse vietose. Tada Svaika pasakydavo, kur reikia važiuoti, duodavo pinigų kelionei, pasakydavo savo naują, iki tol nenaudotą telefono numerį. Jau rašėme, kad prieš kiekvieną naują važiavimą tiek S. Bukauskas, tiek vežėjas imdavo naują telefono aparatą ir naują SIM kortelę. Paprastai tai paduodavo pats S. Bukauskas. Jis nurodydavo, kurią dieną reikia išvykti. Vykstantysis telefoną įsijungdavo ir SIM kortelę aktyvuodavo tik išvykimo iš Lietuvos dieną ir iš to naujo aparato parašydavo SMS žinutę Svaikai. Tai būdavo žinia, kad naujas aparatas su nauja kortele įjungtas, o vežėjas išvyksta į Ispaniją parvežti narkotikų.
Pagal schemą, vežėjas, išvykęs hašišo, važiuodavo į Ispaniją ir turėdavo apsistoti miestelyje, esančiame apie 50 kilometrų nuo Barselonos, – kalnuose arba ant jūros kranto. Viešbutį reikėdavo užsisakyti savo vardu, parodyti savo asmens dokumentus – nesukelti jokių įtarimų. Kai vežėjas jau būdavo viešbutyje, turėdavo SMS žinute pranešti Svajūnui viešbučio pavadinimą. Tuomet arba Svajūnas paskambindavo narkotikų pardavėjui ir padiktuodavo vežėjo telefono numerį, arba vežėjas gaudavo pardavėjo telefono numerį ir paskambinęs laukdavo tolesnių nurodymų.
Kiek laiko užtruks toks kontaktų laukimas, niekas nežinodavo. Būdavo įvairiai – kartais reikėdavo palaukti keletą dienų, o kartais – ir savaitę. Kai kurjeris gaudavo žinutę, kad gali atvykti, jis palikdavo atsivežtą žmoną ar draugę viešbutyje ir būtinai vienas važiuodavo į susitikimą. Susitikus su pardavėjų pasiuntiniu, šis sėsdavo prie vairo ir veždavo į narkotikų pakrovimo vietą. Kurjeris privalėdavo sėdėti žemai atlenktoje keleivio sėdynėje uždengta galva, kad negalėtų matyti, kur važiuojama.
Ispanijoje Svaikos kurjeriai susitikdavo su rusakalbiu pardavėju, o Olandijoje bendraudavo su lietuviais.
Saugojosi šunų
Paprastai kurjerius tarpininkai atveždavo į kokį nors garažą, kuriame jau būdavo sukrautos narkotinės medžiagos, ir jas perduodavo. Kurjeris privalėdavo suskaičiuoti, kiek yra narkotikų, ir pasirašyti. Lapelyje būdavo užrašomas narkotikų kiekis, perdavimo data. Tą lapelį vežėjas parveždavo S. Bukauskui.
Tame garaže vežėjui tekdavo būti net parą ir ilgiau. Atvykėlį ten užrakindavo, ir jis pats turėdavo susikrauti hašišą į slėptuves. Pardavėjas atveždavo prekę maišuose po 30 kg. Į automobilį narkotikai būdavo dedami po 1 kg, pusę kg ar dar kitaip, kad būtų lengva saugiai juos sudėti į mašinos slėptuvę. Kiekvieną į slėptuvę dedamą narkotikų atskirą formą reikėjo suvynioti į maistui vynioti skirtą plėvelę, kad kvaišalai neskleistų kvapo, apsukti lipniąja juosta, kad būtų sandaru, sutepti dyzeliniu kuru, kad narkotikų neužuostų specialiai išmokytas policijos kinologų šuo, ir galiausiai sudėti į slėptuvę. Tuomet dar reikėdavo įdėti į slėptuvę medžiaginių skudurų, sumirkytų dyzeliniu kuru.
Po to automobilio slėptuvę reikėdavo uždengti dangteliu, sutvirtinti varžteliais, o po to dar užtepti slėptuvės dangtelių tarpus silikonu, kad būtų visiškai sandaru ir kad iš slėptuvės nesklistų narkotikų kvapas. Ant slėptuvės dangtelių dar reikėdavo užpurkšti guminę antikorozinę dangą, kad nebūtų matyti, jog įrengta slėptuvė. Ši medžiaga uždengia visus nelygumus, sujungimus ir pan. Ant viršaus dar reikdavo užbarstyti statybos cemento, imituojant purvą, kad susidarytų įspūdis, jog mašina sena, kad joje nedaryta jokių pakeitimų.
Pelningos kelionės
Sutartu laiku į garažą vėl atvykdavo pardavėjas ir sėsdavo prie automobilio vairo. Tuomet kurjeris vėl turėdavo sėdėti užversta galva, kad nematytų, iš kur išvežamas. Kiek pavažiavus, jau jis pats sėsdavo prie vairo ir vienas grįždavo į viešbutį. Namo skubėti dar nereikėdavo. Automobilis būdavo paliekamas viešbučio požeminiame garaže arba saugomoje viešbučio automobilių aikštelėje. Ir tik po dar vienos nakties, praleistos viešbutyje, kurjeris susiruošdavo namo. Prieš išvykdamas iš Ispanijos miestelio į Lietuvą, kurjeris būtinai turėdavo švariai nusiplauti automobilį, išsiurbti jo saloną, kad mašina būtų švari, tvarkinga ir nesukeltų jokio įtarimo. Po to jau laukė kelionė į Lietuvą per Ispaniją, Prancūziją, Italiją, Austriją, Čekiją, Lenkiją.
Pagal susitarimą su Svajūnu, kurjeris, pakeliui kirtęs kiekvienos iš valstybių sieną, iš anksto sutartais koduotais ženklais siųsdavo SMS žinutę, reiškiančią, kad tos valstybės siena kirsta saugiai. Pagal žinutės turinį S. Bukauskas žinodavo, kokioje valstybėje yra gabentojas su kroviniu. Gabentojas, vykdamas per Lenkiją, prieš įvažiuodamas į Lietuvą, turėdavo sunaikinti savo telefoną ir SIM kortelę, kurios dėka bendrauta su savo vadu. Grįžęs į Lietuvą narkotikų kurjeris turėdavo pastatyti automobilį iš anksto su S. Bukausku sutartoje saugioje vietoje. Tada kurjeris važiuodavo susitikti su pačiu Svajūnu ir gaudavo iš jo likusią sutarto užmokesčio už sėkmingą narkotikų parvežimą iš Ispanijos dalį.
Vykstant į Ispaniją, S. Bukauskas kurjeriui duodavo po 2,5–3 tūkst. eurų kelionės išlaidoms. Už juos reikėdavo pirktis kurą, nuomotis viešbutį, mokėti už kelius, pragyvenimą. Grįžus S. Bukauskas, kaip minėta, sumokėdavo likusią dalį pinigų pagal susitarimą. Už narkotikų – apie 100 kg – gabenimą iš Ispanijos į Rusiją per Lietuvą Svaika paprastai sumokėdavo apie 7500 eurų.
Buhalterinė apskaita
Vykstant iš Lietuvos į Rusiją su iš Ispanijos parvežtais narkotikais, schema būdavo panaši.
Iš Ispanijos narkotikus į Lietuvą pargabenęs kurjeris Lietuvoje šiek tiek laiko pailsėdavo ir tuo pačiu automobiliu toliau narkotikus nuveždavo į Rusiją. Bet kartais būdavo ir taip, jog vienas kurjeris narkotikus atveždavo iš Ispanijos į Lietuvą, o iš Lietuvos į Rusiją tuo pačiu automobiliu prekę gabendavo jau kitas kurjeris. Kaip ir važiuojant į Ispaniją, taip ir vykstant į Rusiją būdavo keičiami telefonai, imamasi ir kitų saugumo, konspiracijos priemonių. Tik „komandiruotei“ į Rusiją S. Bukauskas duodavo apie 1000–1500 eurų.
Geriausiai važiuoti būdavo per Lavoriškių pasienio kontrolės postą, po to – per Baltarusiją.
Atvykus į Rusiją, reikėdavo apsistoti netoli nuo Sankt Peterburgo esančio miestelio viešbutyje. O ten atvykėlį susirasdavo rusas, kuriam ir būdavo skirta narkotikų siunta. Iškrovus narkotikus, vėl būdavo išduodamas raštelis su užrašytu gautų kvaišalų kiekiu, data. Be to, rusas ant atskiro lapelio irgi viską susirašydavo, kurjeris pasirašydavo, kad šį „pakvitavimą“ rusas galėtų atiduoti savo šefui. Rusijoje, kaip ir Ispanijoje, kurjeris, važiuodamas su jį pasitikusiu rusu, turėdavo arba lįsti po mašinos sėdyne, arba sėdėti užsimerkęs, kad nematytų, kur buvo iškrauti narkotikai.
Nekokybiškas hašišas
Narkotikus gabendavo ir Raimundas R. Jis buvo formaliai įdarbintas kažkokios įmonės direktoriumi, tačiau iš tikrųjų ten nedirbo. Su juo vežti hašišą važiuodavo ir jo žmona Živilė. Ši moteris žinojo, ką dirba jos vyras ir kad jam vadovauja S. Bukauskas.
Raimundas 2005 metais buvo sugrįžęs iš kalinimo įstaigos. Jį su Dainiumi J. supažindino Svajūnas, kai jie sode šventė tą sugrįžimą. Nuo tada Dainius susidraugavo su Raimundu ir sužinojo, kad šis iš Ispanijos veža automobilio slėptuvėje paslėptus narkotikus.
Vadovaujant Svaikai, hašišą vežė ir Jonavoje gyvenantis Raimundo svainis Darius Totulas su savo žmona Rozita. Darius yra vežęs ne tik heroiną, bet ir ekstazio tabletes iš Olandijos.
Dainius J. pareigūnams taip pat papasakojo apie kurjerius Andrių Bieliauską, Sergejų Maksimovą, Gediminą Tumėną, Darių Valionį, Darių Urbonavičių ir kitus. Jo žiniomis, D. Urbonavičius buvo labai artimas S. Bukauskui žmogus, nes šis jį siųsdavo nuvežti pinigus į Ispaniją, Olandiją, o kartais D. Urbonavičius vykdavo ir parsivežti pinigų iš Rusijos. Jis yra važiavęs į Ispaniją net ir nupirkti narkotikų, patikrinti jų kokybę. Bet kartą netgi nusvilta, nes, nuvežus D. Urbonavičiaus nupirktą hašišą į Rusiją, paaiškėjo, kad šie narkotikai yra blogos kokybės. Niekas tokio hašišo nenorėjo rūkyti. Visgi tą kartą narkotikus pavyko parduoti, bet tik už savikainą. Tada S. Bukauskas įvairiais žodžiais iškeikė D. Urbonavičių, nes per jį negavo pelno.
Žilvinas Vizgirda
