Prieš keletą metų tauta diskutavo ir ūžė dėl Lietuvos kvapo. Turiu galvoje buteliuką, demonstruotą pasaulio turizmo mugėse, su kanalizacijos kvapsniais dvelkiančiu skysčiu. Ir štai - atėjo laikas pristatyti Lietuvos skonį - t.y. parodyti, ką valgom ir ką geriam. Išvilkti nacionalinę virtuvę į dienos šviesą – rizikingas reikalas. Ypač tokią, kuri, jeigu tikėtume, ką sako estai, priskiriama prie blogiausių pasaulyje.
Kokį vaidmenį Lietuvos kvapas atliko pristatant mūsų šalį, sunku pasakyti – kiekvienas Anglija.lt skaitytojas tegu sprendžia savo nuožiūra. Kiek „Lietuvos kvapas“ iš tikrųjų būdingas Lietuvai – irgi subjektyvu, nes jis - nutekamųjų vandenų dvelksmas sumišęs su automobilių išmetamųjų dujų kvapsniais, bent man taip užsiuodė - labiau būdingas miestui, o ne kaimui.
Nes kaimas turi smirdėti - būtent taip šiomis dienomis pranešė rūstieji Lietuvos žemės ūkio ministerijos realistai. Nes kaimas - tai ne žydinčios pievos, lygūs laukai ir paukščiukų čiulbėjimas, kaimas – tai ištisas kiaulininkas. Kadangi daugelio nuomone miestais laikyti galima nebent Vilnių (išbraukus Šnipiškes) ir (su tam tikrom išlygom) Klaipėdą, vadinasi visa Lietuva yra kaimas ir smirdėti privalo.
Ką padarysi – juk nesam tokie įgudę, kad išmoktume valdyti savo skleidžiamus kvapus. Galim juos laikinai prislopinti, galim brangiais kvepalais užgožti, bet tik laikinai – anksčiau ar vėliau tikrasis kvapas ima ir prasimuša.
Su skoniu – kitaip. Net šlykščiausią kąsnį daug kas įsigudrina nuryti su šypsena veide. Aš irgi šypsojausi, pirmą kartą per jėgą gurgdama austres – mandagumas liepia vaišes priimti, kad vaišintojo neįžeistum.
Juk ir mus suimtų piktumas, jei numylėtus šaltibarščius kas nors pavadintų rožine pliure arba šaipytųsi iš mūsiškių purvo spalvos tarkuotų bulvių kukulių su mėsos spira (jei kas to žodžio nesupranta, paaiškinsiu – mažas kietas apvalus šūdukas) viduryje. Ir net nebandyk anglui pasiūlyti rūkytų kiaulės ausų. Net prie alaus. Net gražiai supjaustytų pailgomis juostelėmis. Nepripažįsta.
Todėl išgirdusi, kad mūsų tautiečiai surizikavo „Taste of London“ mugėje pristatyti lietuvišką skonį (Taste of Lithuania), išsigandau - iki kokio laipsnio planuojame apsijuokti. Nes nacionalinė virtuvė nė kiek ne mažiau jautrus ir subtilus dalykas nei nacionalinis jumoras.
Lietuviška virtuvė pastaruoju metu dažnai patenka į kryžminę ugnį. Atakuojama ir iš išorės - estai neseniai ją pavadino pačia blogiausia pasaulyje; ir iš vidaus - naujųjų, pagal ypatingą receptą iškeptų, virtuvės mitų griovėjų.
Kliūva viskam, ką panūstame laikyti lietuvišku patiekalu – ar tai būtų cepelinai, ar kugelis, ar balandėliai. Esą per riebūs, per sunkūs virškinti, per daug kaloringi, neišvaizdūs pažiūrėti.
Anais laikais, kai dar gyvenau Lietuvoje ir kartais tekdavo priimti atvykėlius iš svečių šalių, pasitaikė tokių lankytojų, kurie atvykdami atsiveždavo kažkieno sudarytą sąrašą, ką Lietuvoje ragauti ir ko šiukštu nevalgyti. Į šiukštu nevalgomų sąrašą įėjo šaltibarščiai, į saikingai vartotinų – cepelinai.
Šaltibarščių atsimenu, taip ir neįsiūliau, bet saikingai vartotinų cepelinų paragauti sutiko, bet, kol prisikasė iki įdaro, noras juos vartoti buvo užkimštas sprangia tarkinė tešla. Ką galėjau padaryti? Tik gailiai pridūriau, kad jei būtų paragavę mano mamos virtų cepelinų, kitaip apie juos galvotų.
Kai mylim cepelinus, omeny turim tuos, mamų rankomis dailiai nuglostytus. Nes sugadinti galima bet kokį patiekalą, ypač užsimanius pagaminti greitai ir pigiai. Ar nebus taip, kad pigios virtuvės mitas ir kelia lietuviškai virtuvei didžiausią grėsmę.
