Lukrecijus TUBYS
Baltijos jūros dugnu tarp Lietuvos ir Švedijos nutiestas šviesolaidinio tinklo kabelis leidžia užtikrinti spartų internetą. Tačiau yra įtarimų, kad juo gali naudotis saugumo tarnybos, rinkti informaciją apie privatų asmenų gyvenimą ir ja dalytis.
Tai aiškėja iš Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) ir Švedijos nacionalinės radijo signalų saugojimo agentūros (FRA) pasirašyto susitarimo, kurį nutekino buvęs NSA darbuotojas Edwardas Snowdenas. Jame rašoma, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose esanti NSA, bendradarbiaudama su kitomis valstybėmis, renka viso pasaulio žmonių duomenis ir saugo milžiniškose talpyklose.
Tokiu principu veikianti bene didžiausia žvalgybos agentūra informaciją renka ne apie tikslinius įtartinus asmenis, o apie viską, kad vėliau, esant reikalui, būtų galima atsekti veiklos motyvus.
Įsipareigojo teikti žvalgybinę informaciją apie Baltijos regioną
2013-ųjų pabaigoje atskleista, kad FRA tų pačių metų balandžio 18 dieną pasirašė dokumentą, kuriame įsipareigojo NSA teikti unikalią žvalgybinę informaciją apie Rusiją. Apie tai pirmasis prakalbo Švedijos nacionalinis transliuotojas SVT.
Dokumente minimas ir Baltijos regionas, tiksliau – The Baltic, neišskiriant konkrečių valstybių.
Dokumente rašoma, kad JAV ir Švedijos tarpvalstybinis bendradarbiavimas prasidėjo 1954 metais. 2011-aisiais Švedijos FRA, būdama „ypač kompetentinga, techniškai inovatyvi ir patikima partnerė“, suteikė priėjimą prie informacijos, einančios per kabelį Baltijos jūros dugnu, kartu dalydamasi unikalia žvalgybine informacija apie Rusijos politikus ir energetiką.
Antrame puslapyje rašoma, kad NSA Švedijai teiks techninę pagalbą, mokymus, o Švedija išduos žvalgybinę informaciją apie Rusiją ir Baltijos regioną.
Dokumente minima, kad šis šalių susitarimas yra ypač slaptas dėl Švedijos oficialios neutraliteto pozicijos.
Tiriamosios žurnalistikos atstovas iš Škotijos Duncanas Campbellas, tyrinėjęs šnipinėjimo programas, teigia, kad Švedija yra viena didžiausių Penkių akių – anglakalbių valstybių Kanados, Naujosios Zelandijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Australijos – žvalgybos tarnybų partnerių.
Kalbėdamas Europos Parlamente 2013 metų rugsėjį žurnalistas pažymėjo, kad nuo 2009-ųjų Švedijoje įsigaliojo įstatymas, leidžiantis stebėti ir rinkti kabeliu einančias komunikacijas iš Švedijos ir į Švediją, įskaitant elektroninius laiškus, trumpąsias SMS žinutes, telefonų skambučius. Kova su terorizmu pagrįstas įstatymas priimtas tik penkių balsų persvara.
Anot Opendemocracy.net portale paskelbtos analizės, FRA renka ne tik komunikacijų metaduomenis, kurie saugomi 18 mėnesių, bet ir jų turinį.
Publikacijoje rašoma, kad FRA nėra numačiusi tiesioginių taikinių. Duomenys masiškai saugomi pagal įstatymą. Tai skirta įeinančioms ir išeinančioms iš Švedijos, o ne vidinėms komunikacijoms.
Anot žurnalistų, po informacijos rinkimo į žvalgybininkų rankas patenka ne visi, o tik atrinkti duomenys. Taip pat elgiasi ir NSA: surenkama viskas, o vėliau, kai reikia, išsitraukiama. Puikus pavyzdys galėtų būti dabartinės Vokietijos kanclerės Angelos Merkel sekimas trejus metus prieš einant pareigas ir daugiau nei šešerius metus po to.
Apie Švedijos bendradarbiavimą su NSA yra kalbėję ir Europos Parlamento (EP) nariai. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas paskelbęs, kad FRA „renka ir gauna duomenis iš optinių skaidulinių kabelių, kurie kerta Švedijos sienas ateidami iš Šiaurės ir Baltijos valstybių bei Rusijos, ir jais perduodami duomenys JAV. Be to, ši agentūra, manoma, perima ir reguliariai stebi Norvegijos telefonijos ir interneto kabelius, einančius per Švedijos teritoriją, taip pat perima mobiliųjų telefonų duomenis ir skambučius iš kitų Šiaurės šalių, kai signalas perduodamas per Švedijos GSM linijas.“
Švedijoje taip pat įdiegta vadinamoji Xkeyscore programa. Remiantis EP komitetu, Xkeyscore programa sudaro galimybę NSA analitikams be išankstinio leidimo naršyti milžiniškose duomenų bazėse, apimančiose milijonų žmonių elektroninius laiškus, pokalbius internetu ir naršymo istorijas, taip pat jų metaduomenis. Ši programa apibūdinama kaip plačiausiai siekianti NSA sistema, galinti apimti „beveik viską, ką tipinis vartotojas veikia internete“.
E.Snowdenas, komentuodamas Xkeyscore programą sakė, kad „sėdėdamas prie savo darbo stalo turiu galimybę sekti bet ką – nuo jūsų [...] iki federalinių teisėjų ar netgi prezidento, jei turiu jo asmeninio elektroninio pašto adresą“.
Anot Švedijos žurnalistų, FRA atstovas spaudai Fredrikas Wallinas atsisakė komentuoti, kaip ši sistema naudojama praktiškai. Į FRA kreipėmės ir mes. Sulaukėme atsakymo, kad FRA bendradarbiauja su tarptautiniais partneriais, tačiau nei kokios tai valstybės, nei kokios programos naudojamos, neatskleidžiama.
Plačiau apie galimą saugumo spragą – interneto jungtį Lietuva–Švedija
Kabelis tarp Lietuvos ir Švedijos nutiestas 1997 metais. Prie Švedijos taip pat prisijungusios Latvija, Estija, Suomija, Lenkija.
Paprašyta pateikti daugiau informacijos, Susisiekimo ministerijos atstovė Dalia Perednienė tepasakė, kad kabelis ministerijai nepriklauso.
Žurnale „Submarine Fiber Optic Communications-Systems: SFOCS“ 1997 metais paskelbta, kad kompanija Ericsson parūpino keletą šviesolaidinio tinklo kabelio sistemų, tarp kurių ir Švedijos–Lietuvos. Sistemos buvo įdiegtos privačių kompanijų Telia AB bei AB Lietuvos telekomo bendromis jėgomis.
Tai patvirtinęs TEO LT atstovas spaudai Audrius Stasiulaitis nurodė: „TEO LT priklauso TeliaSonera grupei, optinio kabelio jungtis tarp Lietuvos ir Švedijos yra TeliaSonera nuosavybė. Ši bendrovė prižiūri, eksploatuoja ir atnaujina duomenų perdavimo sistemas.“ Pasak jo, jungtis „leido sutrumpinti duomenų perdavimo kelią iki Švedijos tinklų ir iki šiol ši linija yra plačiai naudojama interneto, duomenų ir balso paslaugoms.“
TEO LT, kaip ir telekomunikacijų bendrovė Omnitel, valdomi tos pačios Švedijos ir Suomijos kompanijos TeliaSonera. Ši 2008 metais perkėlė savo elektroninių laiškų serverius iš Švedijos į Suomiją, siekdama užtikrinti vartotojų iš Suomijos informacijos saugumą dėl Stokholmo šnipinėjimo.
Paklaustas apie saugumo reikalavimus šiam kabeliui, Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) Tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vedėjas Rytis Rainys tikino, kad kabelis buvo nutiestas privačiomis lėšomis, tad RRT nedalyvavo jį kontroliuojant.
„Tai privataus kapitalo investicija, ir viską sprendė kompanijos. Kontrolės RRT nevykdė ir iki šiol nevykdo. Nelabai matome poreikio, nes tiek saugumo, tiek patikimumo prasme pagal interneto ryšio infrastruktūrą Lietuva yra lyderė ne tik Europoje [...] dėl šviesolaidinės optikos pateikiamumo vartotojams“, – sako R.Rainys.
Anot jo, jungtis su Švedija tikrai nėra vienintelė, panašių jungčių keliolika.
Valstybės saugumo departamentas (VSD) yra įspėjęs, kad tiek telefoninės komunikacijos, tiek internetas nėra saugūs: „Užsienio žvalgybos tarnybų pastangos perimti įslaptintą informaciją ar asmens duomenis pasinaudojant informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis yra sparčiai auganti grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Užsienio žvalgybos tarnybos siekia užkrėsti valstybinių institucijų, verslo kompanijų ir privačių asmenų kompiuterius šnipinėjimui skirta programine įranga.“
Lietuva gali būti ne šnipinėjimo objektas, bet subjektas
Dokumentai rodo, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, yra šnipinėjimo taikinys, o internetinė jungtis suteikia techninių galimybių tai atlikti. Svarbus klausimas, ar tai vyksta su Lietuvos žvalgybos tarnybų žinia.
Buvęs NSA darbuotojas Williamas Binney, agentūroje pradirbęs apie 40 metų, pažymėjo, kad Baltijos šalys tapo Europos Sąjungos ir NATO dalimi prieš jam išeinant iš NSA.
„Taigi nežinau šių šalių ryšio. Kadangi jos yra NATO, jų bendradarbiavimas kaip minimum vyksta dalijantis žvalgybine informacija. [...] Manau, yra dar trys šalys, įtrauktos į masinį informacijos rinkimą šviesolaidinio tinklo kabeliais“, – laiške teigia W.Binney.
Buvęs VSD darbuotojas Kastytis Braziulis tikina, kad informacijos dalybos ne visada labai sklandžios: „Kolaboravimas yra. Informacijos suteikimas priklauso nuo to, koks pasitikėjimo lygis. Mano įsitikinimu, kartais gali prašyti informacijos ir negausi. Tačiau jis nėra didelis, kaip galėtume įsivaizduoti.“
2014 metų pabaigoje pasirodžiusi JAV Senato ataskaita apie CŽV kalėjimus Europoje iškėlė dar daugiau klausimų apie valstybių saugumo tarnybų bendradarbiavimą.
Parlamentinio tyrimo vadovas, Seimo narys Arvydas Anušauskas teigė, kad apie kalėjimus iš politikų beveik niekas nežinojo.
„Nei apie juos, nei apie turinį, nei apie veiksmus politikai apskritai nebuvo informuojami. Netikėti prezidento Brazausko ar Adamkaus pasakymai neturėjo pagrindo“, – Žinių radijui tuomet sakė A.Anušauskas.
Šie politiko žodžiai sustiprina su E.Snowdenu dirbusio žurnalisto amerikiečio Glenno Greenwaldo teiginius, kad politikai laikomi tokios svarbios, tarpvalstybinės informacijos užribyje. Jo teigimu, interviu su vienu NSA pareigūnu metu paaiškėjo, jog sutartys tarp valstybių pasirašytos ir egzistuoja be politikų, parlamento narių žinios.
„Nesvarbu, kokia partija laimėtų, valstybių partnerystė tęsiasi ta pačia forma, kaip ir anksčiau. […] Taip yra dėl to, kad niekas, be žvalgybos agentūrų, nežino, kad tie susitarimai egzistuoja“, – sakė jis.
„Nekomentuosime“
Kreipėmės į Lietuvos institucijas ir politikus, prašydami pasidalyti žiniomis bei įžvalgomis apie šalies vaidmenį masinio šnipinėjimo veikloje.
Krašto apsaugos ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus vedėja Viktorija Cieminytė atsakė: „Pastaruoju metu stebima suaktyvėjusi informacinė veika, kuria siekiama sumenkinti pasitikėjimą sąjungininkais ir nutekinant žurnalistams sufalsifikuotus dokumentus. Jūsų pateiktos informacijos nekomentuosime.“
Užsienio reikalų ministerija, paprašyta pakomentuoti NSA ir FRA susitarimą, atsakė, kad „nekomentuoja neaiškios kilmės ir nepatikrintos informacijos“.
Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Andrius Mazuronis pareiškė, kad „tokius dalykus komentuoti būtų ne visai rimta“: „Svetimų valstybių dokumentai, ant kurių neva yra grifas „visiškai slaptai“ ir kurie kažkokiu būdu atsiranda kažkieno rankose, jau dalykas pakankamai nepatikimas.“
Papasakojus, kad dokumentai yra paviešinti, juos galima rasti internete ir apie juos jau kalbėta, bet tik ne Lietuvoje, A.Mazuronis atsakė nekomentuosiąs dokumentų, dėl kurių autentiškumo nėra tikras.
Kita NSGK narė, buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė per savo padėjėją Seime atsakė, kad „Snowdeno įvykdytų nusikaltimų nekomentavo, nekomentuoja ir nekomentuos“. Paprašyta paaiškinti, ką turėjo omeny sakydama „nusikaltimai“, atsakė, kad „valstybės paslapčių išdavimas yra nusikaltimas“.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, komentuodama E.Snowdeno dokumentų paviešinimą, 2013 metų liepos mėnesį tikino, kad lauks atsakymų: „Jie [JAV] yra atviri bendradarbiauti, atviri paaiškinti ir tai yra svarbu tolesniam kooperavimuisi, turint omeny abiejų regionų žvalgybinį darbą, nukreiptą prieš terorizmą. Žinoma, duomenų apsauga yra ypatingai svarbi ir būti apsaugotiems yra mūsų prioritetas, tad čia mes laukiame konkrečių atsakymų.“
Siekdami išsiaiškinti, ką dabar mano prezidentūra, išsiuntėme paklausimą su prašymu pakomentuoti anksčiau apkalbėtus dokumentus. Sulaukėme atsakymo elektroniniu paštu, kad „prezidentūra nepatvirtintos informacijos nekomentuoja“.
Anot naujienų portalo faktai.lt vyriausiojo redaktoriaus Artūro Račo, nenoras komentuoti viešojoje erdvėje suprantamas dėl siekio išlaikyti gerus santykius su JAV.
„Manau, kad tai galbūt [...] bėda visų mažų valstybių. […] Didžiausia stipriausia valstybė, labiausiai nukentėjusi nuo teroristų grėsmės, naudodamasi savo įtaka ir galia, įkalba savo mažesniuosius partnerius. [...] Mažesnės valstybės, ypač Rytų Europos, tam tikra prasme tenkina JAV saugumo poreikius, ir tenkinimai ne visada galbūt mums atrodo teisėti. Mes tiesiog vykdome užsakymą“, – kalbėjo žurnalistas, manantis, jog „galbūt savanoriškai užleidžiame pozicijas žmogaus teisių srity, kad galbūt gautume saugumą kitose srityse“.
Dabartinė reakcija iš Lietuvos, švelniai tariant, santūri, o Europos Parlamente 2013 metų gruodį buvo tikinama, kad toks šnipinėjimas kertasi su pagrindiniu teisingumo principu – nekaltumo prezumpcija.
„Valstybės narės turi ir pozityviąją pareigą saugoti savo piliečius nuo trečiųjų šalių vykdomo sekimo, nesvarbu, ar tai darytų valstybė, ar privačios bendrovės.
Netiksliniu masiniu sekimu ir didžiulio kiekio ES piliečių duomenų rinkimu gali būti pažeistas bent jau pagrindinis teisingumo principas [...], „nekaltumo prezumpcija“, kuri taikoma visiems asmenims, nepaisant jų pilietybės“, – skelbė EP Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas.
