Kambariuose tilpdavo po keletą šeimų, atsiskyrusių vieni nuo kitų paklodėmis. Labai daug vaikų sirgo tuberkulioze, ši liga buvo paplitusi ir tarp suaugusiųjų“, – pasakoja fotografijų parodos „Lietuviai perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje 1945–1950 metais“, vykstančios Kazio Varnelio namuose-muziejuje, kuratorė istorikė Irena Mikuličienė.
Dipukai – tai Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos į Vakarus pasitraukę asmenys. Istorikės I. Mikuličienės teigimu, dipukus galima būtų apibrėžti, kaip asmenis netekusius tėvynės, neturėjusius nuolatinės gyvenamosios vietos, pastovesnio pragyvenimo šaltinio, išlaikomus tarptautinių organizacijų, dažnu atveju remiamus įvairių labdaringų ir šalpos organizacijų ar geranoriškų žmonių.
„Ši tema mane sudomino dar tuomet, kai muziejuje pradėjome kaupti medžiagą apie lietuvių tremtį į Sibirą. Pasirodė, kad dipukų istorijos ir likimai labai panašūs, kartais ne mažiau tragiški, tik primiršti. Daugelis iš jų tuomet galvojo, kad pasitraukia trumpam, tikėjosi netrukus grįžti“, – teigia daugiau kaip dvidešimt metų lietuvių pabėgėlių gyvenimo istorijas nagrinėjanti I. Mikuličienė.
Istorikės teigimu, 63 fotografijose, eksponuojamose Kazio Varnelio namuose-muziejuje, yra kai kas, ko neįžvelgtum – tai išblaškytų žmonių likimai, jų jausmai, mintys, nuotaikos, nusiteikimas, ryžtas: „Nepaisydami sunkių buitinių sąlygų ir nepriteklių, nuolatinių kratų, patikrų („skryningų“), pabėgėliai Vokietijoje buvo susikūrę tarsi miniatiūrinę Lietuvą: buvo atkurta ir veikė politinė sistema, veiklą vykdė nemažai profesinių ir visuomeninių organizacijų, buvo leidžiami laikraščiai, žurnalai, knygos, kūrėsi meno ir sporto kolektyvai, vyko dainų ir sporto šventės. Lietuviai pabėgėliai steigė vaikų darželius, mokyklas, atidarė kelias aukštąsias mokyklas, trijų Baltijos šalių pastangomis įkūrė Pabaltijo universitetą. Per nepilnus penkerius metus buvo padaryta be galo daug. Paroda atspindi tik nedidelę viso to dalelę.“
Mokslininkai dipukų priskaičiuoja apie 60–80 tūkst. Iš pradžių jie patekdavo į perkeltųjų asmenų stovyklas. Trijose okupacinėse Vokietijos zonose – JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje – buvo įsteigtos 269 perkeltųjų asmenų stovyklos, 113-oje iš jų gyveno lietuviai pabėgėliai. Vėliau jie išvykdavo į JAV, Kanadą, Didžiąją Britaniją, Australiją ar net į Naująją Zelandiją. Vienas iš tokių asmenų – dailininkas, kolekcininkas Kazys Varnelis, kurio namuose-muziejuje ir surengta fotografijų paroda.
„Į Vakarus traukėsi įvairių profesijų ir amžiaus žmonės. Tai buvo kūrybiškiausias ir brandžiausias tautos žiedas – diplomuoti pedagogai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, gydytojai, teisininkai, agronomai, inžinieriai, dvasininkai, rašytojai, žurnalistai, dailininkai. Perkeltųjų asmenų stovyklose lietuviai pabėgėliai likdavo iki tol, kol iš karinės valdžios gaudavo leidimą išvykti, bet jiems reikėjo įrodyti, kad kitoje šalyje yra kas juos priima. Jiems gelbėdavo katalikiškos organizacijos, o dažniausiai privatūs asmenys, suteikdami pastogę ir išlaikymą.
Tiesa, integruotis kitoje šalyje nebuvo lengva – nors didelė dalis pabėgėlių buvo išsilavinę, tačiau jų išsilavinimas svetur nebuvo pripažįstamas“, – pasakojo istorikė.
I. Mikuličienė nuogąstauja, kad informacijos ir medžiagos rinkimas per paskutinius dvidešimt metų labai sulėtėjo: „Daug buvusių pabėgėlių jau iškeliavo amžinybėn, o artimieji atsikrato asmeniniais jų daiktais – paprasčiausiai išmeta viską į šiukšlių konteinerius. Retas kuris pagalvoja, kad medžiagą galima perduoti į muziejus, archyvus ir taip papildyti mūsų tautos istoriją, kultūrinį paveldą. Tad laikas šiems tyrinėjimams yra tarsi priešas.“
Su lietuvių pabėgėlių gyvenimu Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo lankytojai gali susipažinti Kazio Varnelio namuose-muziejuje, kur iki rugsėjo 30 d. vyks fotografijų paroda „Lietuviai perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje 1945–1950 metais“.
Minint Kazio Varnelio 100-ąsias gimimo metines, jo namuose-muziejuje vyksta kelios parodos vienu metu. Pirmą kartą lankytojams pritaikytose trečio aukšto patalpose eksponuojamos Jono Dovydėno fotografijos, įamžinančios svarbiausius K. Varnelio kūrybinės biografijos momentus. 54 nuotraukos, darytos JAV miestuose 7–10 dešimtmečiais, vaizduoja parodų erdves, K. Varnelio namus Čikagoje ir jų gyventojus.
Kita paroda skirta senajai kartografijai – didžiajai K. Varnelio aistrai. Trijose salėse lankytojams pristatomi 46 žemėlapiai, kurių chronologinės ribos – nuo XVI a. iki XIX a. pradžios. Dar vienoje erdvėje lankytojai išvys lietuviškosios kaligrafijos mokyklos pradininko prof. Alberto Gursko kūrinius.
Lietuvos nacionalinis muziejus ir jo padalinys Kazio Varnelio namai-muziejus, bendradarbiaudami su kitomis kultūros institucijomis, K. Varnelio 100-ąsias gimimo metines pradėjo minėti vasario 25 d., sulig tikruoju menininko gimtadieniu. Tądien pradėjo veikti dvi parodos: pirmoji – Žemaičių dailės muziejuje Plungėje „Kazys Varnelis. Gyvenimo ir kūrybos ritmai“, kita – virtuali paroda „Kazys Varnelis ir Stokbridžas“ Lietuvos Nacionalinio muziejaus interneto svetainėje www.lnm.lt.
