LAF antisemitinis atsišaukimas
1941 m. birželio pradžioje LAF štabas Berlyne išleido atsišaukimą, raginantį persekioti visus Lietuvos žydus :

“Broliai ir seserys lietuviai!!!“

Atėjo lemiama galutinio su žydais atsiskaitymo valanda. Lietuva turi būti išvaduota ne tik nuo azijatų bolševikų vergijos, bet ir nuo ilgamečio žydijos jungo.

Lietuvių aktyvistų frontas visos lietuvių tautos vardu kuo iškilmingiausiai pareiškia: 1. Senoji Vytauto didžiojo laikais suteikta Lietuvoje prieglaudos teisė žydams yra visiškai ir galutinai atšaukiama. 2. Kiekvienas be išimties Lietuvos žydas šiuo yra įsakmiai įspėjamas nieko nedelsiant apleisti Lietuvos žemę. 3. Visi tie žydai, kurie išskirtinai pasižymėjo Lietuvos valstybės išdavimo ir lietuvių tautiečių persekiojimo, kankinimo ar skriaudimo veiksmais, atskirai bus traukiami atsakomybėn ir užpelno tinkama bausmę. Jei paaiškėtų, kad lemiamą atsiskaitymo ir Lietuvos atgimimo valandą ypatingai nusikaltusieji žydai randa galimumų slaptomis kur pasprukti, visų dorųjų lietuvių bus pareiga imtis nuosavų priemonių tokiems žydams sulaikyti ir, svarbiam atvejui esant, bausmei įvykdyti.

Naujoji Lietuvos valstybė bus atstatyta pačios lietuvių tautos narių jėgomis, darbu, širdimi ir išmintimi. Žydai iš jos pašalinami visiškai ir visiems laikams. Jei kuris nors iš jų išdrįstų tikėti naujojoje Lietuvoje vis dėlto susirasti šiokią tokią užuovėją, tegu jis jau šiandien sužino neatšaukiamą sprendimą žydams: naujai atsistačiusioje Lietuvoje nė vienas žydas neturės nei pilietinių teisių, nei pragyvenimo galimumų. Tuo būdu bus atitaisytos praeities klaidos ir žydų niekšybės. Tuo būdu bus padėti stiprūs pagrindai mūsų arijų tautos laimingai ateičiai ir kūrybai.

Tad visi ruoškimės į kovą ir pergalę – už lietuvių tautos laisvę, už lietuvių tautos apsivalymą, už nepriklausomą Lietuvos valstybę, už skaidrią ir laimingą ateitį.

“Lietuvių aktyvistų frontas “

Žydu katekizmas buvo išleistas Tel Avive 1958 metais ir kitatauciai apie ji ilga laika nieko nežinojo.
1. Žydai, padekite vienas kitam kuo galite, net ir tuo atveju, jeigu vienas kito nekenciate.
2. Musu jega - vienybeje. Tai sekmes garantas.
3. Vienybe - pagrindinis musu tikslas, o kartu ir priemone visiems kitiems tikslams pasiekti.
4. Nera amoraliu dalyku, jeigu jie padeda musu tautos gerovei.
5. Žydus kelkime i vadovaujancius postus, kas valdo, tas yra ir protingas, ir teisus.
6. I visus reiškinius žiurekite per musu interesu prizme, butinai atkreipkite demesi, kokia nauda tai atneš žydams.
7. Informuokite vienas kita apie viska, ka sužinote. Informacija - pats švenciausias reikalas. Pinigai, kadrai ir informacija - tai trys banginiai, ant kuriu laikosi žydu gerove.
8. Iškelkite menkas problemas i viešuma ir visuomenine nuomone formuokite taip, kad butu ginami musu nacionaliniai interesai. Iš smulkmenos galima padaryti problema, o iš problemos - smulkmena.
9. Visose srityse stenkites buti lyderiais.
10. Administracini ir kurybini darba turime dirbti mes. Tegul kiti dirba juoda darba.
11. Jeigu jus turite laisva vieta i viršininko posta, imkite tik žyda, jeigu to padaryti negalite, naikinkite pareigybe.
12. Arba musu tvarka, arba visiška netvarka. Ten, kur norima apsieiti be musu, turi tvyroti chaosas.
13. Mes visada turime buti pasirenge eiti ten, kur mus priims, tikedamiesi musu kapitalu atgaivinti savaja ekonomika.
14. Pastovus šaliu pakeitimas ieškant sau palankesniu salygu - musu strategijos dalis. Tai yra "Amžinojo žydo", nuolatinio keliautojo ir optimisto, veiklos esme. Bet išeiti, jeigu to prireiks, mes turime ne vargšai ir ligoti, bet turtingi ir sveiki.
15. Pinigai - musu turtas.
16. Mes savo centra keliame ten, kur prieš tai pervedame savo pinigus ir kapitala.
17. Sustipreje tose šalyse, kur apsigyvename, surinke iš tu valstybiu duokle, laikas nuo laiko mes susirenkame i musu proteviu žeme, kad sustiprintumeme musu vienybe, musu tikejima ir dvasia.
18. Mes susirenkame del to, kad vel išsiskirtumeme, ir taip vyksta jau nuo seniausiu laiku.
O štai kelios citatos apie rusus.
19. Ne musu reikalas rupintis rusais ir kitais netikeliais.
20. Tai, ka šiandien turi rusai, yra musu turtas, kuriuo mes jiems daveme tik laikinai naudotis.
21. Paimti iš rusu tai, ka mums skyre Dievas, yra musu pareiga.
22. Rusai nemoka gyventi. Mes jiems keliame neigyvendinamas užduotis, o jie bando jas spresti.
23. Tegul jie pastoviai jaucia musu delna ant savo šono.
24. Kai rusai vieningi - jie stiprus. Bet kai tik vienas iš ju pavadinamas žydu draugu, jis tampa bejegiu, mums nereikalingu.
25. Pastoviai kontroliuokite kiekviena itakingu ir perspektyviu rusu žingsni. Ten, kur du gabus rusai, privalo buti bent vienas žydas.
26. Stenkites, kad gabus rusai vestu žydu moteris, ir tik tada jiems leiskite daryti karjera. Tokiu jau nebebijokite, nes ju vaikai vis vien bus musiškiai. Nesvarbu, kokio jaucio tai darbas. Veršiukas - vis tiek priklausys mums.
27. Vardan savo vaiku žydes vede rusai praras tautiškuma ir bent jau nebus antisemitais.
28. Teise i ramu gyvenima ir privilegijas gaus tas, kas eis su mumis ir mums bus paklusnus.

Šie teiginiai paimti iš Sovietu Sajungoje gyvenusiu žydu katekizmo, kuris buvo išleistas Izraelyje 1958 metais.

„Baltosios naktys: Rusija po GULAGo“ jį įkvėpė du istoriniai faktai. Pirmasis toks: kai Leninas 1917 m. Rusijoje įvykdė perversmą, caro kalėjimuose buvo kalinama 16 tūkstančių žmonių. Antrasis – kai 1960 m. buvo oficialiai panaikintas GULAGas – bolševikų sukurta koncentracijos stovyklų sistema – per ją buvo perėję 30 milijonų žmonių. Tai, ką dabar matome jo nuotraukose – tik pasekmės.

Būtų mano valia zydai nieko negautų. Už ką jie turėtų gauti, už tai, kad Lietuvoje tarybų valdžią įvedinėjo ir po to lietuvius į Sibirą trėmė. Juk žydai buvo patyus aktyviausi lietuvių naikinimo tremiant bei šaudant vykdytojai (kas netiki, paskaitykit komunistinių kuopelių narių įvairiuose Lietuvos miestuose pavardes. Ten lietuvių nerasta). Jie virkauja apie holokaustą. O kaip kitaip jei ne holokaustu galima pavadinti tai, ką darė žydai Lietuvoje. Gal rafinuotesnis, tačiau išlaikantis tą pačią esmę veiksmas...

Kai raudonieji satanistai izenge i rytu Prusija jiems buvo duotas isakymas isprievartauti 100 proc. moteru nepriklausimai nuo ju amziaus, o veliau jas nuzudyti, vyrai buvo zudomi is karto. Satanistai kruopsciai ivykde si isakyma. Panasu kad ir okupuotoje rytu Vokietijoje tie zverys atliko ta pati. Beje pries prievartavimus satanistai kartais surengdavo parodomuosius moteru kankinimus (tai buvo atlikta Rytprusiuose vienoje eks jaunimo stovykloje).
1945 metai. Prusija - Mazoji Lietuva (Karaliauciaus krastas), Nemmersdorf' as salia Gumbines (dabar Cerniachovsk' as). Prusijon isiverzusiems Raudonosios Armijos kariams Maskvos valdzia dave isakyma zudyti visus gyventojus. Sadistiskai nukankinti ir nuzudyti buvo keliu aplinkiniu miesteliu gyventojai (dauguma ju Mazalietuviai)... . Nemmersdorfo miestelyje buvo like apie 100 seneliu, moteru ir vaiku - nei vieno nebuvo pasigaileta ... lengviausia mirtimi mire viena mociute nepajegianti pasikelti is lovos ... ji buvo ziauriai isprievartauta ir sukapota kirviu ... dauguma zuvusiu buvo prikalta kryziumi prie vartu ... ziauriai kankinami ... prievartaujami ... net vyrai ... kankinami ... iki trukdavo sirdis ... vaikai buvo dauzomi galvomis i tvoras, sienas ... pasislepe pakelese buvo traiskomi tankais ... . Liko gyva tik viena siu ivykiu liudytoja.

Visus labai sukrėtė sovietinio karinio desanto operacija 1944 metų spalio 21 dieną Nemerkiemyje (dabar Majakovskajos kaimas). Čia sadistiškai išprievartautos ir nužudytos 72 kaimo moterys nuo 12 iki 84 metų amžiaus. Netoli Ragainės 20 kareivių išniekino lietuvę moterį jos vaikų akivaizdoje. Vėliau apipylė benzinu ir padegė.
Tas pats vyko visame Karaliaučiaus krašte: žudymai, plėšimai, prievartavimai tapo kasdienybe. Karaliaučius buvo vaizduojamas vokiečių militarizmo tvirtove, kurią reikia sunaikinti.
„Mačiau. Tos moterys vos paeidavo... Paskiau mes pradėjome ten gyvent. Valgyti norisi, eidavau ubagauti. Kartą papuoliau pas kareivius ir mane norėjo išniekint, bet visa laimė, kad kariškis atėjo ir aš pabėgau, bet nedaug trūko ir būtų per mane perėję 10 kareivių. Eidavom į kareivines vogti bulvių, kopūstų. Žinot, kai valgyt nori... Buvom ištinę, ir po oda utėlių buvo, ir pilvai buvo dideli“, – pasakoja R. Eidijienė.
Nugalėtojų ir nugalėtųjų santykiai Rytprūsiuose pasireiškė ypač aštriai. Civiliams krašto gyventojams teko asmeniškai atsakyti už nacių veiksmus Sovietų Sąjungoje. Tačiau sovietiniai ideologai kino kronikose stengėsi kurti visai kitokį išvaduotojiškos armijos įvaizdį.
„Prievartavimai, žudymai buvo natūralus sovietų, įžengusių į Rytprūsius, elgesys.
„Rusai užėjo, maistą, kurį turėjom, kareiviai atėmė, nes neturėjo ką valgyt. Paskui suvarė visus į bendrą namą. Naktį tie kareiviai ateina, pasirenka moterų ir išeina. Tada nesupratom. Paskui mus pradėjo varinėt – kur jie eina, ten ir mus veda. O žiema, nevalgę, neapsirengę, šalta.
Duodavo gabaliuką duonos – kas gavo, kas negavo. Kai apsistojom, padarė kolchozą. Per parą davė 200 gramų duonos trims žmonėms ir sriubos. Pradėjom vagiliauti – tai bulvių, tai morkų. Mane pagavo su morkom, uždarė“, – prisimena Elfrida Ščiukienė.
Karo metu sovietinė armija nematė reikalo maitinti priešą. Gailestingumas priešo civiliams nebuvo numatytas ir netgi baudžiamas. Po karo administracija buvo suinteresuota maitinti tik darbo jėgą.
Badas įstrigo visų atmintin. Ypač siaubinga buvo 1946–1947 metų žiema, kai visai nebuvo ko valgyti. Tuo metu kai kuriose vietose pasitaikydavo ir kanibalizmo atvejų.
„Po karo, kai rusai užėjo, tai neduok Dieve. Ėjau į mėsinę žarnų vogti. Kartą po žarnom radau lavoną, bet pasiimi ir eini. Badauti reikėjo daug. Baisus gyvenimas buvo“, – sako R. Eidijienė.
„Gyvenimo standartai buvo minusiniai. Maisto trūko, medikamentų, kanalizacija ir visos infrastruktūros sugriautos... Visas tų civilių žmonių gyvenimas buvo sužlugdytas. Jeigu armija buvo aprūpinama viskuo centralizuotai, tai civiliai gyventojai vertėsi kas kaip galėjo“, – pasakoja istorikė Arūnė Arbušauskaitė.

Siaubingus nusikaltimus Euroazijos žemyne, o taip pat ir Baltijos šalyse vykdė aukščiausios kastos kriminalinė grupė, save įvardinusi čekistais. Lietuvos ir kitu tautų komunistai korikai:
Berkovičius Levas Lazarevičius - saugumo papulkininkis,MGB Vilniaus valdyba;
Bidinskis Michailas Grigorjevičius - sugumo kapitonas,MGB A valdyba;
Blochas Gilelis - saugumo majoras, MGB 2N valdyba (kovos su partizaniniu judejimu) šis žydas buvo vietinis, gimė Biržuose 1908m.;
Breneris Moisiejus, gim1909m. Utenoje, MGB tardytojas;
Demba Icikas,gim.1901m Pumpėnuose, NKGB 2sk.;
Dušanskis Nachmanas, gimė 1919m Šiauliuose. MGB 2N sk.Patrauktas atsakomybėn už lietuvių tautos genocidą - SLAPSTOSI IZRAELYJE;
Faktorauskas Volfas, saugumo majoras NKVD finansų viršininkas;
Feigelsonas Grigorijus, NKGB A skyrius;
Finkelšteinas Leonas, g.1922m Kaune, NKGB operįgaliotinis;
Frenkelis Chaimas, g1921m Kybartuose, MGB Šiaulių sr. valdybos 2sk;
Gamzė Chanonas, saugumo kapitonas;
Goldbergas Isakas, g1900m Vilniuje, saugumo kapitonas;
Grožnikas Giršas, g1918m.Trakų apskr.,NKGB polit.skyrius;
Kaplanas Maksas, saugumo majoras, MGB Kauno m.valdyba;
Karpis Nachemija, g1902m. Merkinėje, NKVD administracijos sk;
Kerbelis Samuilas Abramovičius, saugumo papulkininkis MGB Kauno m.valdyba;
Klipaitė - Livinzonaitė Šeina, NKGB slaptasis skyrius;
Komodaitė Judita, g1906m Kėdainiuose,viena iš pirmųjų jau A.Sniečkaus vadovaujamo VSD darbuotojų; 1940mliepos mėn. grupės, parengusios suimtinų krikščionių demokratų sąrašą, vadovė;
Leščinskis Isakas,saugumo majoras;
Levitacas Faivas, g1913m. Žagarėje, NKGB 4 sk;
Piščikas Borisas, saugumo kapitonas;
Plotkinas Leivikas Movševičius, saugumo leitenantas;
Rozauskas Eusiejus, saugumo papulkininkis, NKGB tardymo sk.viršininkas;
Slavinas Aleksandras, saugumo papulkininkis;
Štarkmanas Markas, saugumo papulkininkis MGB B skyrius;
Šulga Isakas, saugumo papulkininkis, MGB 5 skyrius;
Švarcmanas Danilas, NKVD 3 sk;
Todesas Danielius, saugumo papulkininkis;
Todesas Ruvinas, g.1917m Utenos apskr. saugumo leitenantas 1944.12.07 Lietuvos partizanų nukautas;.
Vincas Jakovas, pulkininkas, NKVD Šiaulių apskr.viršininkas, trėmimų komisijos narys;
Vildikanas Kasrielis, NKVD slaptasis skyrius;
Vilenskis Moisiejus, NKGB tardymo dalies virš.pav;
Zaidenvurmas Izrailis Lazarevičius, saugumo leitenantas;
Vytautas landzbergis kgb agentas „dedule“;
Valdemaras Adamkevicius kgb agentas „fermeris“;
Kazimira Prunskiene kgb agente „satrija“...

Kita genocido akcija buvo įvykdyta Pravieniškių lageryje. Nuo kitų žudynių ji skyrėsi ne tik masiškumu, bet ir tuo, kad buvo žudomi visi be išimties kaliniai ir netgi jų prižiūrėtojai su šeimomis. Karo pradžioje Pravieniškėse, už trijų eilių spygliuotosios vielos tvoros, kalėjo 444–451 žmogus. Čia kalinti jau nuteisti kaliniai, kurių bausmės laikas buvo neilgas, daugiausia 2–4 metai. Tarp jų buvo 80 internuotų lenkų, 20–30 už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių. Pravieniškių lageris nuo kitų kalinimo vietų skyrėsi ir tuo, kad čia visi sargybiniai ir prižiūrėtojai buvo lietuviai. Prasidėjus karui, kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti (taip elgtasi ne tik Lietuvoje, bet ir Gudijoje, Ukrainoje). Lagerio sargyba buvo sustiprinta ir buvę kaliniai uždaryti barakuose. Birželio 26 d. į lagerį atvyko raudonarmiečių būrys su šarvuočiu. Likusių gyvų kalinių liudijimu, sušaudymo iniciatorius buvo karui prasidėjus iš lagerio išleistas ltn. Kiseliovas (toje vietoje traukėsi 11-osios armijos 5-oji divizija, ir galima manyti, kad leitenantas atvyko su tos divizijos karių daliniu). Jo kerštu galima paaiškinti prižiūrėtojų ir jų šeimų sušaudymą. Buvo nužudyta 21 lagerio tarnautojas, 6 moterys ir 13 bei 16 metų mergaitės. Kauno miesto komendantūros karininko M. Valeikos 1941 m. birželio 28 d. raporte minima, jog „buvo išžudyta 230 žmonių ir taip pat iššaudyti prižiūrėtojai su šeimomis. Tai dienai maitinimo sarašuose – 444 žmonės. Reiškia, 214 pabėgo. Jų tarpe 50 sužeistų. Dalis jų evakuojant mirė“(dėl siautusių apsuptų raudonarmiečių greitosios pagalbos mašina iš Kauno atvyko tik birželio 28 d. Kaip aiškėja iš jau minėtų dokumentų, pirmiausia buvo numatyta išžudyti kalintus „kontrrevoliucionierius“. Kalinio statusas – nuteistas ar tik tardomas – neturėjo reikšmės. Apie žudynes, vykusias Lietuvoje, NKVD dokumentuose yra bene mažiausiai duomenų. P. Gladkovas savo ataskaitose užsiminė tik apie 15 žmonių sušaudymą Panevėžyje, 4 – Zarasuose ir apie 15 mirtininkų iš Kauno kalėjimo sušaudymą evakuacijos metu. Apie Pravieniškių ir Rainių žudynes NKVD ir NKGB dokumentuose nėra nė užuominos. Tik po egzekucijų likę gyvi kaliniai ir nužudytųjų ekshumavimas galėjo paliudyti NKVD bei NKGB darbuotojų ir vietinių kolaborantų žvėriškumą. Červenės žudynės vienintelės atitiko „I kategorijos evakuacijos“ schemą. P. Gladkovo teigimu, iš Kauno kalėjimo 1941 m. birželio 23 d. naktį buvo išvežta 90 kalinių. Liudytojų atsiminimuose minima, kad iš 4-ojo skyriaus buvo išvesta 118 kalinių. Juos nugabeno į Minsko kalėjimą. Čia buvo atskirti ir sušaudyti mirtininkai B. Kantauskas (nuteistas sušaudyti 1941 m. birželio 11 d.), V. Pranckonienė, ats. plk. S. Rusteika, kpt. Švarplaitis (nuteistas sušaudyti 1941 m. birželio 18 d.) ir kt. Birželio 25 d. visi kaliniai buvo išvaryti iš Minsko kalėjimo kartu su kitais 2 tūkst. kalinių. Ešelonų išvykimo ir judėjimo žiniaraštyje (čia pateikti kalinių evakavimo duomenys) apie šiuos kalinius yra parašyta tik keletas eilučių: „Iš Minsko išvesti pėsčiomis 2 tūkst. kalinių. Atvesti į Červenę, kur apie 500 kalinių kontrrevoliucionierių išvyko pagal I kategoriją“ (t. y. buvo sušaudyti).

Bolševikų žiaurumas žinomas visiems, dažnai jis siekdavo nežmoniškumą. Tačiau pamačius šiuos 73 Rainų miškelyje rastus lavonus reikėjo pripažinti, kad čia komunistai pranoko patys save. Lavonai buvo žiauriai sužaloti, kai kuriais atvejais apskritai nepanašūs į žmones. Kokias pragariškas, tiesiog neįtikėtinas kančias iškentėjo Telšių kalėjimo lietuviai politiniai kaliniai, pasibaisėtinai byloja iki neatpažinimo sužaloti jų kūnai. Jie mums leidžia iš dalies atkurti tą kankinimų vaizdą, kuris nežmoniškai šlykštus savo sadistišku žiaurumu. Reikia pabrėžti, kad jie buvo kankinti ne tam, kad išduotų informaciją (jie jau buvo iki tol kankinti tardymų metu), o tam, kad raudonieji patenkintų savo pašėlusią sadizmo aistrą. To siekdami, raudonieji sadistai savo aukoms kankinti išgalvojo įmantriausių, sveiko proto žmogui net neįsivaizduojamų kankinimo priemonių. Jie savo kankinamas aukas svilino ant laužo, degino jas ugnimi ir elektra, plikė jų rankas ir kojas verdančiu vandeniu. Toliau, jie kankinius daužė šautuvų buožėmis, vielomis su švino gabaliukais galuose ir kitais kietais įnagiais, pjaustė juos peiliais, badė durtuvais, laužė kojų ir rankų kaulus, durtuvais badė kojų padus, nugaras, krūtines, pilvus, įvairiose kūno vietose gyviems lupo odą; kai kuriems kankiniams nupjaustė ausis, išbadė akis, ištraukė liežuvius. Daugumai kankinių galvos kiaušai sudaužyti, smegenys ištiškusios.

Tuos pinigus reikėtų panaudoti išlikusių kapų priežiūrai, o ne išdalinti. Kad atvykę Litvakai rastų savo protėvių paminklinius akmenis.