Tik tokių debilų kaip tu čia ir betrūko.

Žydai - nieko neišdarinėjo. O jei kažką darė rusų okupantų pakalikai (kokios tautybės jie bebūtų - lietuvių ar žydų), jie savo tautų jau nebeatstovavo, nes jas išdavė.
Irgi kartoji Goebbelso propagandos štampus.

Nereikia taip vienpusiškai viską traktuoti. Sukilimas nebuvo vien "šaudymas ruskiams į nugaras", jo tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, ir tai - gerai. Antisemitiniai pareiškimai irgi buvo, ir tai - blogai.
Išmokime vertinti visumą.

Geras, teisingas straipsnis.
Bet vis dėl to turiu keletą pastabų.
Uspaskichas nebaigė Plechanovo vardo akademijos, o nusipirko jos diplomą (arba gavo jį iš Lubiankos).
"Armija Krajowa" išvertus reiškia ne "Tėvynės kariuomenę" (būtų "Wojsko Ojczynne"), o "Krašto armiją".
Priešpastant nacių įvykdytą Lietuvos okupaciją sovietinei jos okupacijai, irgi persistengta. Bet kuri okupacija yra blogis, o tai, kad "vokiečių karinės valdžios mūsų ūkininkai nedomino" niekaip neatsveria to, kad juos "domino" kita Lietuvos piliečių grupė - Lietuvos žydai. Deja, sukilėliu vyriausybė, bandydama įsiteikti vokiečiams, priėmė "svetingumo žydams atšaukimo aktą", kas vėliau tarsi "legitimavo" jų žudynes.
Istorijos negalima karpyti žirklėmis, dirbtinai atsirenkant tai, kas mums patinka, ir atmetant "nedailius" jos epizodus - tada tai jau nebe istorija, o preparuota ideologija. Kaip tik tuomet mūsų priešininkams įteikiami argumentai, kurie leidžia jiems suniekinti ir Birželio sukilimą, ir kitas mūsų istorijos datas. Jei sakysime (ir rašysime) visą tiesą, jie tokios progos neturės.

kad kuo toliau tuo daugiau atsiranda "prisiminimų", kurie išdėstomi puikiai išleistose knygose.

Kažkaip labai jau dažnai, gal net ir per dažnai NUTYLIMA tiesa apie ARMIJA KRAJOVA ir jos veiksmus rytų Lietuvoje. Prisiminkime pirmojo Plechavičiaus pulko likimą.

Manyčiau labai jau primityvu istoriku save laikančiu remtis: ", „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, gerokai sujaukė vieno iš jų, Stalino, karinius strateginius planus." Atsiprašau

Yra išleista puiki Valdo Striužo knyga "1941 metų sukilimas rytų-pietų Lietuvoje" Labai daug informacijos ir t.t. Kitąmet planuojama išleisti dar papildyta knyga apie sukilimą. Įamžinti Vilniuje vykusius mūšius su atsitraukiančia sovietų kariuomene.

Žydams nėra dėl ko atsiprašinėti. Atsiprašyti turi sovietai ir jų teisių perėmėjai rusai.
O tau, kad pagaliau išsivaduotum iš antisemitinių mitų, tiesus kelias į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Skaityk istorikų atliktų tyrimų medžiagą, o ne platink dar to paties LAF sukurtas nacistines teorijas.

Ne nebuvo. Dieną vokiečiai, naktį rasistų-sionistų partizanai, siundomi NKVD. Paskaitykite apie Kaniūkų ( Koniuchy), Šalčininkų rajono, gyvenvietės sudeginimą, rasistų-sionistų partizanų. Į ugnį buvo mėtomi vaikai moterys, o kaimas sudegintas iki pamatų. Rašyti, kad tai buvo "žydšaudžiai" lietuviai ir jie gavo ko nusipelnė - krematoriumą gyviems būtų per drąsu, nes kaimas buvo BEGIKLIŲ LENKŲ. Lietuviai nors gavo ginklus apsigynimui. Todėl daugelys kaimų apsigynė nuo naktinių rasistų-sionistų "partizanų". Atrodė, kad sąjungininkai Gebelso Gestapo ir Berijos NKVD'istai rungtyniauja - kas daugiau nužudys Lietuvos piliečių. Isvyke rasistai-sionistai tuo didžiuojasi.
Citata ( nevalstybine kalba, bet partizanų pavardės sako, kieno tai buvo partizanai):
Zbrodnia w Koniuchach miała miejsce 29 stycznia 1944, gdy partyzanci radzieccy i żydowscy napadli na wieś Koniuchy (dziś na Litwie, dawniej w II RP) spalili w niej większość domów, zabijając co najmniej 38 polskich mieszkańców - mężczyzn, kobiety i dzieci (najmłodsze miało 2 lata). Co najmniej kilkunastu mieszkańców zostało rannych, a przynajmniej jedna osoba z nich zmarła następnie z ran. Przed atakiem zamieszkana była przez około 300 polskich mieszkańców, istniało w niej około 60 zabudowań. Partyzanci radzieccy wcześniej często zabierali mieszkańcom wsi żywość, ubrania i bydło, dlatego też mieszkańcy powołali niewielki ochotniczy oddział samoobrony.

W sprawie masakry w Koniuchach prowadzone jest śledztwo IPN. Dotychczas ustalono, że napadu dokonały radzieckie oddziały partyzanckie stacjonujące w Puszczy Rudnickiej: "Śmierć faszystom" i "Margirio", wchodzące w skład Brygady Wileńskiej Litewskiego Sztabu Ruchu Partyzanckiego, oraz "Śmierć okupantowi", wchodzący w skład Brygady Kowieńskiej. Do oddziałów tych należeli Rosjanie i Litwini, większość oddziału "Śmierć okupantowi" tworzyli Żydzi i żołnierze Armii Czerwonej zbiegli z obozów jenieckich. Oddział żydowski liczył 50 ludzi, a oddziały rosyjsko-litewskie około 70 osób. Dowódcami byli Jakub Penner i Samuel Kaplinsky. Według jednego z napastników, Chaima Lazara celem operacji była zagłada całej ludności łącznie z dziećmi jako przykład służący zastraszeniu reszty wiosek. Według ustaleń Kongresu Polonii Kanadyjskiej, będących podstawą wszczęcia śledztwa, liczba zabitych była większa (ok. 130).

Atak na Koniuchy i wymordowanie tutejszej ludności cywilnej był największą z szeregu podobnych akcji prowadzonych w 1943 i 1944 przez oddziały partyzantki radzieckiej w Puszczy Rudnickiej i Nalibockiej (np. masakra ludności w miasteczku Naliboki).

W maju 2004 w Koniuchach odsłonięto pomnik pamięci ofiar, zawierający 34 ustalone nazwiska ofiar.

W powojennych opracowaniach, na podstawie relacji żydowskich uczestników ataku na wieś (np. Izaaka Chaima i Chaima Lazara) często podawano informacje o zamordowaniu wszystkich 300 mieszkańców, a także o walkach z oddziałem niemieckich żołnierzy (w innych źródłach litewskiej policji). Jednak późniejsze opracowania nie potwierdziły obecności Niemców czy policjantów w wiosce, a także zakwestionowały tezę, że zginęli wszyscy mieszkańcy wsi (część z mieszkańców uciekła z masakry i przeżyła wojnę).