''Lietuviškos „monarchijos“ pabaigos pradžia
Jeigu prieš tris dešimtmečius Vytautą Landsbergį būtų karūnavę Lietuvos karaliumi Mindaugu
III, šis užsitęsęs „absurdo teatras“ su jo anūko Gabrieliaus odisėja siekiant eurokomisaro posto
neatrodytų idiotizmu, eilinį kartą valdžią supriešinant su savo tauta. Monarchams, kad ir laikantis
Konstitucijos, galioja kitokios taisyklės negu mums, eiliniams mirtingiesiems. Bet mūsų šalis yra
demokratinė Respublika, kur pagal 5-ąjį Konstitucijos straipsnį: „...valdžią Lietuvoje vykdo
Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“.
Vis bandau suprasti, kaip teisiškai galima būtų paaiškinti situaciją, kai lig šiol mūsų valstybę
„šokdina“ LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis. Na tai, kad jis savo
įkurtą konservatorių partiją padovanojo anūkui, tai jų pačių politinės organizacijos „virtuvės“ ir
Landsbergių giminės vidiniai tarpusavio santykių reikalai, bet mes kalbame apie Lietuvos
valstybę, su kuria bando tapatintis šios dvi pusės. Žiūrint iš šalies, viskas atrodytų lyg ir teisinga.
Baigiantis kadencijai, valdančioji koalicija siūlo savo kandidatą į Europos Komisijos narius
užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį, jei ne bet...po kurios ir eina pagrindiniai dalykai.
Arogantiškas, save įsimylėjęs, net ir su koalicijos partneriais nesišnekantis V. Landsbergio
anūkas pademonstruoja visišką nekompetenciją, asmenines ambicijas būti pasaulinės
žiniasklaidos centre, nesidomint Lietuvos žmonių reikalais. Nenuspėjamo ir neprognozuojamo
Gabrieliaus, mano manymu, savo sudėtyje nenori matyti ir Europinės institucijos, šį kandidatą iš
Lietuvos valstybės matydamos kaip savo galvos skausmą, kurį, kaip jau ne kartą buvo, šis
savimyla gali sukelti visai Europos Sąjungai.
Todėl, mano nuomone, visos Lietuvos valdančiųjų pastangos nelabai vykusį V. Landsbergio
anūką, Austėjos Čijauskaitės vyrą padaryti Eurokomisaru, nepavyko.
Gerai pagalvojus, net pačiai konservatorių partijai, galvojant apie ateitį, anūkas tapo ją
skandinančiu inkaru arba lagaminu be rankenos, kurį ir tempti su savimi sunku, o palikti
„faktinis“ valstybės vadovas neleidžia.''

Pagaliau mes pribrendome prie pažangios šalies, kurią valdys socdemai ir Tėvynės sąjunga kartu. Tai bus dar vienas triuškinantis smūgis visiems vatnikams.

Šlykštus kaip reta!

Idiotizmas, Lietuviškos desovietizacijos vardu
„Norėjom kaip geriau, o išėjo kaip visada“, posakis geriausiai nusakantis Vito Karčiausko vadovaujamos desovietizacijos komisijos darbą, kuri praėjus daugiau nei trisdešimt metų po Nepriklausomybės atkūrimo ėmėsi kovoti su praeities šešėliais.
Prisiminiau savo studentiškų laikų Vilniaus Universitete istoriją. Važinėti troleibusu „zuikiu“, taupant stipendijos kapeikas ar pasirodant „kietu“ prieš merginas, buvo to laikmečio mūsų gyvenimo dalis. Kartą taip važiuodami iš Saulėtekio studentų miestelio įkliuvome kontrolieriams, kurie ėmė mums išrašinėti baudas. Na šie, bent dirbo savo darbą ir pykti ant jų galėjome tik todėl, kad buvom pagauti, važinėjantys be bilietų. Tą kartą labiausiai ant mūsų rėkė ir barėsi rusakalbė, kartu troleibusu važiavusi moteris. Bet priekaištai baigėsi, kai kontrolieriai jos pačios paprašė parodyti bilietą, kurio kaip ir mes, ši taip pat neturėjo. Darželinukas pasakytų, kad pyksta puodas, kad katilas juodas.
Jei iš tikrųjų kažkam taip parūpo istorinė tiesa apie laikotarpį, kuriame daugelis mūsų gyvenome ir atsimename, tai pradėkime nuo galvų. V. Karčiauskai, kodėl pačio vadovaujamai komisijai nepasidomėjus „faktinio“ šalies vadovo marksizmo-leninizmo katedros dėstytojo tarybinių metų gyvenimo veikla? Arba dvi kadencijas mūsų valstybei vadovavusios panelės Dalios Grybauskaitės, kuri Sausio 13-osios naktį kovojo „savo mažą karą“ M. Burokevičiaus vadovaujamos kompartijos štabe, sovietine praeitimi? Tegu desovietizacijos komisija šia tema surengia svarstymą LR Seime, į kur būtų pakviestas signataras Zigmas Vaišvila, ir kurį tiesiogiai visai Lietuvai transliuotų Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės vadovaujama LTR. Neabejoju, kad visuomeninis transliuotojas po tokių laidų aplenktų tautiečių populiarumo reitinguose pirmaujančią TV3. Patys suprantate, kad taip neatsitiks, nes valdžios į šias pareigas paskirtas ir jos klapčiuku tapęs V. Karčiauskas, tai ne atsakymų į mums rūpimus istorinius klausimus ieškantis Vidmantas Valiušaitis. Lietuvos valdžioje atsidūrusioms ir amerikom bei izreliams stengsiančioms įtikti marionetėms, tokie žmonės nereikalingi, todėl pastarojo viršininke tapusi tokia iki šiol niekam nežinoma, bet tikriausiai konservatoriams puikiai tarnaujanti A. Žilinskienė, pradeda dirbti atleisdama iš darbo V. Valiūšaitę iš darbo. Nesvarbu, kad ponia dėl patekimo į dabartines savo pareigas dabar bylinėjasi teisme, bet valdžios „zadanijas“ reikia vykdyti pirmiausia.
Bet grįžkim prie desovietizavimo komisijos, kurios „šunuodegiavimas“ valdantiesiems tampa, eiline mūsų, durnių žeme virtančios Lietuvos, tragikomedija. Man tai labai panašu į dzūkišką mūsų kaimo posakį „kai pats garsiai bezda, bet negirdi, o dėl sugadinto oro visus kitus, šalia esančius kaltina“. Nors čia gal labiau tiktų lietuviškas posakis apie tą, kuris kuo pats smirda, tuo ir kitą tepa ar vaikų darželio „kas užriko, tas užšiko“. Nors gal ir visi trys pasakymai desovietizacijos komisijų iniciatoriams tiktų. Jos taikinyje atsiduria mūsų kūrėjų, kurie neįtinka ar konkuruoja su mūsų valdžioje atsidūrusiais ir susitapatinusiais su dievukais vizijomis. Ir tada jau visai nesvarbu kad iškeliant save, nutyliu savo sovietmečio nuodėmes, bet reikia apdergti Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Liudo Giros, Donato Banionio, Justino Marcinkevičiaus kūrybą ar net ir patį kardinolą Vincentą Sladkevičių. Tai visų pirma mūsų kultūra ir man visai nesvarbu kokių politinių pažiūrų ar idėjų laikėsi tie žmonės.
Blogiausia, kad matydami tokį valdžios požiūrį, bandančios siekti karjeros dabartinėje Lietuvoje, vidutinybės ima kritikuoti mūsų tautos kultūrinį elitą. Sąjūdžio, atvedusio mus į nepriklausomybę, moralinį autoritetą Justiną Marcinkevičių užsipuola vienišų moterų guodėjas, vienuolis brolis Astijus ir rašytoja prisistatinėjanti tokia K. Sabaliauskaitė. Na, mano manymu , jai iki rašytojos, tai pat kaip suaugusiems skirtų filmų žvaigždei iki aktorės, nors ką gali žinoti, juk tokia Čiočialina tapo Italijos parlamento nare. Gal bandant šlovinti save, nereikia žeminti ir niekinti kitų. Visi gyvenome sovietmečiu, buvome tos sistemos dalis, tad dar pradėkime tuo metu Lietuvą garsinusius sportininkus, Europos, Pasaulio, Olimpinius čempionus smerkti už tai, kad jie atstovavo Sovietų Sąjungą.

Ir žinome jų griovimo , skurdinimo ir vogimo būdą, tokiu atveju nebalsuosiu už socdemus .Tai bus konservuotas šūdas tik kitoje saujoje.

Ką čia vėl šneka ar ketverius metus pridirbo nesąmonių ir vėl nori tegul pizdina tie konservai...

MOTERYS – Į FRONTĄ
Latvijos krašto apsaugos ministras Andris Spruds pareiškė, kad jau 2028m moterys privalės atlikti privalomą karinę tarnybą.
Net neabejoju, kad mūsų Laurynas Kasčiūnas nusižiūrės Latviją, kaip labai gerą pavyzdį ir, besiremdamas tuo pavyzdžiu, sugalvos į frontą išsiųsti ir Lietuvos moteris.
Dabar galvoju, ką pirkti: ar šalmą, ar vilą Graikijoje?
Tiesa, L. Kasčiūnui ministeriauti liko nebeilgai (tikiuosi).
Taigi moterims, kurios neturi planų lįsti į kariškus batus, patariu išsiaiškinti, kurios į Seimą kandidatuojančios partijos būtų „už“ moterų privalomą karinę tarnybą, o kurios „prieš“. Ir tada atitinkamai balsuoti. Kad paskui nereikėtų klijuoti pleistrų ant pūslių, kurias pritrynė kareiviški batai.

Jau apšviesti tų, kurie nuolat meluodami kažkaip sugeba išpranašauti tiesą: išsirinksime socdemus, turėsime ir konservatorius. Lietuvoje yra tik viena pagrindinė Amžino prielovio partija.

ir tamsta lyderis, taip , kad prie lovio pulsit visi vienodai , nes esat vienodi, niekuo nesiskiriat vieni nuo kitų.

JANUTIENĖ PRIEŠ PUSĖ METŲ TAIP SAKĖ, O ŽEMATAITIS PERNAI. APIE SOCBEBRIŲ CIULPYKLA SU BETMENU