Kaip visada Vidmanto Valiusaicio pasisakymai nesliauzioja nagrinejamo klausimo pavirsiumi, bet siekia gelmiu. Privercia skaitytoja pamastyti ir paieskoti atsakymu. Jis savo tezes issako su kurybiniu polekiu. Laikas nuo laiko atvirai diskutuoja su kulturingais kritikais, ramiai, nenaudodamas stipriu issireiskimu, imantriu zodziu ar pridengtos tendencijos. Valiusaitis yra daug rases apie profesoriu Juoza Brazaiti, surinkes ir paskelbes Brazaicio laiskus, rasytus savo draugams ir bendradarbiams. Gal but paveiktas ir Brazaicio stiliaus. Juk Brazaitis yra issireiskes, kad dideles tiesas galima issakyti paprastais zodziais. Valiusaitis taip ir raso.. Tik, manau, kad jo pasisakymu poveikis butu itaigesnis, jei mintis reikstu kiek kondensuociau, o straipsniai butu trumpesni.

Vienas iš geriausių V. V. rašinėlių, bet komentarų nėra.

Kol nebuvo nieko, buvo ŠVIESA ir TAMSA - amžinos dinamikos dipolis. ŠVIESA pabudino TAMSOJE miegančią MATERIJĄ (iš Biblijos ir Rig-Vedų).
Pradžioje buvo Idėja. Idėja buvo Kūrėjas.
Lietuvoje taip pat buvo Idėja, laisvės idėja.
Artimo meilę pakeitus meile turtui ir ištaigiam gyvenimui, miršta gailestingumas ir pareigos jausmas, atgimsta bestia erecta - dvikojis galvijas: be proto, sąmonės ir širdies, siekiantis valdyti patį Visatos Kūrėją. Laisvą valią ir kūrybos galią Dievas žmogui davė ne tam, kad grįžtų į beždžionžmogio lygmenį.
Užlipi į kalno viršūnę. Atsiveria su dangum susiliejantys horizontai. Jų platybėse pasijunti menkas taškelis, tačiau tu nesi platybių viešpats. Pakeli akis aukštyn, tave apakina skaidri šviesa, tai saulė - ŠVIESA , kuri tarpeklyle ties tavo kojomis ryja TAMSĄ. Pasijunti besąs ne Žemės ir jos turtų savininkas, o tik nelabai rūpestingas ekonomas. Juk TAMSA "negyva", o ŠVIESOJE žydi pievos. ŠVIESA, savo energija maitindama TAMSĄ, kuria Visatą.