visa bjaurastis yra ta, kad gina šovinistines ir revanšistines pozicijas labai rafinuotai ir sugeba taip išversti istoriją ir faktus, kad mažiau apsiskaitęs gali ir patikėti. Tai blogiau negu kvailys, bet žiūrint į ateitį anksčiau vėliau tokiu ir liks. Kaip Pilsudskis :)- be smegenų ir širdies.

Tai "Kaliningradas" dabar etninės rusų žemės?

Sakai Lenkija tarpukariu normali valstybė buvo? Tada ir Irakas prie Sadamo labai normali valstybė buvo. Aišku iki Stalinistinio gulago netraukė ir iki 3reicho dar tolokai buvo, bet netitulinės tautos tai kentėjo konkrečiai: tiek lietuviai, tiek baltgudžiai, tiek ukrainiečiai. O ir antisemitizmas buvo jei ne įteisintas, tai bet jau į jo apraiškas nebuvo rimtai žiūrima, kaip pvz į getto lawkowie (suolų getus) universitetuose, neoficialias kvotas į juos, reguliarius pogromus ir boikoto kampanijas ketvirtajame XX a. dešimtmetyje. Tad nereikia čia ginčuose su įvairiais lapūchais nukrypti į priešingą pusę. Joje irgi tiesos nėra.

Lenkijos imperiją atsatyti siekiantis Nurchaci's pasirinko nicką neatsitiktinai:

НУРХАЦИ (1559-1626) , маньчжурский (чжурчжэньский) хан. В 1616 основал династию Поздняя Цзинь. Вел войны с империей Мин.

Ką sako Nepriklausomybės atkūrėjai?---2010 rugpjūčio mėn. 16 d. 09:41 Lenkų žurnale V. Landsbergis išdėstė nuomonę, kad J. Pilsudskis lietuviams bendriausia prasme lieka nelaimės ir ilgalaikės žalos figūra, ypač „dėl 1920 m. Vilniaus, Lietuvos istorinės ir konstitucinės sostinės, užgrobimo jėga ir išdavyste, sulaužant sutartį“. „Jei ne ta klaida, abiejų šalių istorija būtų plėtojusis visai kitaip – išties, kur kas laimingiau. Lenkija tuomet laimėjo nedaug ir neilgam. Lietuva prarado daug ir ilgam. Taigi pralaimėjo abi valstybės, nes kiekviena neteko draugo, o netrukus abidvi pakliuvo į sovietų nelaisvę“, - teigė V. Landsbergis. Pasak politiko, abiejų tautų santaika buvo atkurta tik Solidarumo ir Sąjūdžio laikais, laiminant lenkų popiežiui Jonui Pauliui II.
„Toks nuo 1920 m. išlieka lietuvių akyse lenkų valstybės viršininkas J. Pilsudskis. Ką gi, save vadindavo lietuviu arba tuteišu, pakeliui gelbėjo (savo labui) Vilnių nuo bolševikų 1919-aisiais, – apie tai irgi žinome, – bet šie dalykai pasilieka mūsų sąmonės pakraštyje. Kas kita yra Römeriai, Giedraičiai-Giedroicai, Milošai – tuos turime širdyje“, - lenkų žurnalui rašė europarlamentaras.

Tegul tie lenkai čia gyvena, bet gyvena pagal Lietuvos įstatymus, o autorius teisus - pilšūdskis čia niekada nebus gerbiamas, kaip ir tie, kurie atėjo kartu su juo ir jo idėjomis. Juo labiau, kad beveik visa Suvalkija ir dalis Dzūkijos vis dar likę jo pasekėjų rankose.

O Vilnių mes "relituanizavome" iš naujo sovietinės okupacijos metais - nuo 1944 - 1945 metų. Bet "relituanizavome" ne atlietuvindami Lietuvos lenkus, o tik mechaniškai - atsikeldami čia gyventi iš lietuviškų rajonų, panašiai kaip rusai į Kaliningradą. Čia tiems smarkuoliams, kurie siūlo Lietuvos lenkams "nešdintis". Dovanokite, bet jie (Lietuvos lenkai) yra senovės lietuvių, gyvenusių šiame krašte jau Mindaugo laikais, palikuonys, ir ta prasme jie gyvena SAVO namuose. Nepatinka jie mums - galime pakuotis čemodanus ir varyti į savo Raseinius, Biržus ir Vilkaviškius. Arba išmokime civilizuotai sugyventi (čia taikau ir lenkų nacionalistams).

Tu ką, rimtai tiki, kad keli šimtai tūkstančių tautiškai susipratusių Vilniaus krašto lietuvių galėjo per kažkokių 19 metų (1920 - 1939) virsti lenkais? Taip nebūna, jei nutautėdavo tai tik vienetai. Štai Mažosios Lietuvos lietuvininkai ir po 700 vokiečių valdymo metų buvo išlaikę ir kalbą, ir savimonę, ir dabar būtų išlaikę, jei ne 1945 metų rusų įvykdytas Rytprūsių gyventojų genocidas. Arba kodėl tada mes netapome rusais per 120 carinės ir 50 sovietinės okupacijos metų? Ir kodėl tada mūsų lenkai per daugiau kaip 20 metų "neatlietuvėja"? O juk tarpukario Lenkija buvo normali valstybė - ne fašistinė ir ne komunistinė.
Kaip žmonės tiki nesąmonėmis.

Ačiū už rimtą ir argumentuotą Jūsų nuomonę. Bet čia gi niekam šito nereikia - geriau bliauti "šūdlenkiai" ir pan. Neturi žmonės nei žinių, nei kultūros, nei kantrybės. Jeigu toks, kokį matome iš komentarų, yra lietuviško tautinio patriotizmo veidas, tai man baisu.

Žinai, jaunuoli, istorija yra mokslas, o ne priedas prie kokios nors, kad ir "tautinės", ideologijos. O Lietuva nėra Papua - Naujoji Gvinėja, kurios istorija europiečiai pradėjo rašyti tik XX a. - prieš tai buvo tik žodiniai mitologizuoti čiabuvių prisiminimai apie savo protėvius.
Lietuvos ir jos regionų (įskaitant Vilniją) etninė istorija yra neblogai dokumentuota ir aprašyta įvairių tautų autorių. Supraskime vieną kartą, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vyko ir dabar vyksta etniniai procesai, dėl kurių kinta etnodemografinės proporcijos. Etninės teritorijos ir etninės sienos taip pat nėra nekintančios.
Jeigu vadovautis žinių visuma, o ne vien tik kažkokia knygele, tai pamatysime, kad kalbiniai ir tautiniai pokyčiai Pietryčių Lietuvoje prasidėjo jau XVI a. (tikrai ne nuo Želigowskio akcijos). Buvo taip, kaip buvo - lietuvių kalba jau nuo tų laikų (niekieno neužkariautoje Lietuvos valstybėje) palaipsniui traukėsi šiaurės vakarų link, užleisdama vietą gudų kalbai. Valstiečiai baudžiauninkai - ar jie kalbėjo lietuviškai, ar gudiškai - jokios tautinės savimonės tada neturėjo. Ją turėjo politinė klasė - bajorai, kurie irgi nepriklausomai nuo namuose vartojamos kalbos (lietuvių, gudų, vėliau - ir lenkų) laikė save lietuviais. Panašiai kaip dabar škotai, kurie tuo pačiu metu laiko save ir britais, tuometiniai Lietuvos bajorai buvo ir Lietuvos, ir visos Abiejų Tautų Respublikos patriotai.
Taip buvo maždaug iki XIX a. antros pusės pradžios, kai po baudžiavos panaikinimo prasidėjo vadinamieji tautiniai atgimimai - iš pradžių lenkų, o paskui - lietuvių ir gudų. Tautinių atgimimų esmė buvo tai, kad dabar "tauta" buvo laikomi ne tik bajorai, bet ir žemesnių luomų atstovai. Būtent jų pastangomis šnekamoji liaudies kalba įgavo sunorminta literatūrinę formą; atsirado poreikis suteikti jai oficialų statusą. Bet visa bėda tame, kad Pietryčių Lietuvoje lietuvių (taip pat gudų) tautiniai atgimimai pavėlavo - ir miestiečiai, ir aplinkinių kaimų valstiečiai jau buvo apsisprendė būti lenkais (dėl aukšto lenkų kultūros ir kalbos statuso). Taip bajoriškas Abiejų Tautų Respublikos patriotizmas mutavo į modernų lenkišką tautiškumą. O civilizuotame pasaulyje žmonių tautybė nustatoma ne pagal jų kilmę, o pagal tai, kuo jie patys save laiko, taigi pagal jų savimonę.
Taip kad nereikia pasakų apie XX a. pradžios lietuviškai kalbantį Vilnių ir jo apylinkes - tuo metu buvo išlikę tik atskiri kaimai, kur dar laikėsi lietuvių kalba (Gervėčiai, Lazūnai, Dieveniškės etc.). Į šiaurė nuo Neries/Vilijos jau apie porą šimtų metų buvo kalbama lenkiškai, į pietus - gudiškai (bet su lenkiška savimone).
Taip, čia Lietuva, bet čia kitokia Lietuva, ir todėl ją bei jos žmones reikia išmokti mylėti tokius, kokie jie yra - kitaip rizikuojame prarasti šį nuostabų kraštą.