Kai spaliui lieka tik viena savaitė, pamatome, kad gamta labai pasikeitė. Žinoma, mes ne visada turime laiko stebėti apie mus besisukantį pasaulį, dažnai nematome jo formų ir spalvų, ką jau kalbėti apie jų kitimą. Gali būti, kad vieną dieną pamatysime, jog jų neliko, jog gamta yra visai kitokia. Gal tai įvyks net šiandien...
Šių metų spaliui negalėtume rasti nė vieno priekaišto: jis buvo ir tebėra labai malonus ir mielas mėnuo. Net ir šalnos atrodo labai dėsningai, o su šlapdriba ar kruša besikeičiantis lietus pranašauja skaidrų dangų ir naują drėgmės kiekį dirvai.
Po šalnų jau ne vieną rytą matėme krintančius lapus – nereikėjo nė menkiausio vėjelio, o jie tyliai sūkuriavo, gulėsi ant storėjančio spalvoto kilimo. Šiandien matome, kad daugelis medžių jau nupliko, o jų lapai guli čia pat, dailiais ratais apie kamienus. Tokia lapų eilutė turi savo logiką: jie šildys medžių šaknis tada, kai bus labai šalta. Tiesa, jeigu dabar kiltų vėjas, lapai nuskrietų tolyn – į lomeles, daubas. Kartu su jais nukeliautų ir sėklos, ir prie lapų prikibusios vabzdžių lėliukės. Užuovėjoje, saugomos ne tik lapų, bet ir juos pridengusio sniego, jos kuo puikiausiai peržiemotų. Tai – dar vienas gamtos išradimas", kurio negalime laikyti kam nors (kad ir medžiams) pavojingu. Mūsų vietiniai medžiai ir krūmai nuo vabzdžių niekada nenukentės taip, kad imtume kalbėti apie jų nykimą. Kas kita – mūsų jau ne kartą minėtos keršosios kaštoninės kandelės, gresiančios kaštonams ir net jų išlikimui. Tačiau to lyg ir nederėtų svarstyti: kaštonai yra svetimi mūsų gamtai, atkeliavusios kandelės – taip pat. Tačiau turime žinoti – jeigu norime turėti kaštonus, privalome kovoti su jų kenkėjomis kandelėmis.
Sidabrinį rudens šerkšną regime ant žemės, žolių, smilgų, medžių lapų. Saulės neapšviestose vietose jis būna, kol nesušyla oras. Taip pat laikosi ir ledokšnis, gruzdantis ir gūrantis nuo menkiausio prisilietimo. Saulėtą dieną ledas ir jame įšalę nukritę medžių lapai, vandens lelijos sukuria nuostabų paveikslą.
Vis labiau pastebimi tampa paukščiai. Štai kėkštas plastelėjo nuo žemės – jis snapu vartė ąžuolo lapus ir ieškojo gilių. Tos, kurios buvo ant šakų, jau nukrito ar buvo nuskainiotos, nuplėšytos kėkštų. O čia beržo šakose švilpsi sniegenos: raudongūžiai patinėliai tokie gražūs, derantys prie ryškių medžių lapų. Ore ratus suka jūrinis erelis – balta paukščio uodega ir ryškiai geltonas snapas liudija solidų jo amžių ir didybę. O tvenkinio pakrašty, už plono ledelio linijos, susirinko gulbės. Jos baltuoja iš toli, jų atspindžiai mirga geltonam beržų veidrody. Visa tai – šių dienų paveikslas, kuris taip pat išliks labai trumpai. Skubėkim visa tai pamatyti.
Selemonas PALTANAVIČIUS
