Apie tai laidoje diskutavo tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas, advokatas, mokslininkas Petras Ragauskas ir advokatas Gintautas Bartkus.
Ar pripratome prie kratų?
Mus teisėsauga pripratina prie kasdieninių kratų. Gerai ar blogai tai, kaip jums atrodo?
G. Bartkus: Turbūt sunku pasakyti. Jeigu tos kratos atliekamos tada, kai tikrai jas reikia atlikti. Tokiu atveju yra vienintelis būdas. Kaip kažkokie dokumentai, įrodymai gali patekti į bylą? Tyrėjas negali eidamas pro šalį paimti kažkokį popieriaus lapą ar įrodymą ir atsinešęs į kabinetą įdėti bylą.
Reikia atlikti tam tikrą procesinį veiksmą. Procesiniai veiksmai šiuo atveju krata. Krata yra tada, kai iš tikrųjų ieškoma įrodymų kažkokioje nežinomoje vietoje. Mes gal įsivaizduojame, kad jis gali būti, pavyzdžiui, kabinete arba kažkokiame bute. Mes ieškome. Gali būt net neaišku, ko tiksliai mes ieškome, kokio įrodymo.
Kokį efektą turi kratos?
Gal kai kam neliko už ką balsuoti. Kur bepažiūrėsi – visur. Visuomenės sąmonėje kratos yra nelabai geras šešėlis, bet sakote, kad tai yra normali įrodymų rinkimų dalis, turinti neigiamą viešųjų ryšių efektą.
G. Bartkus: Taip, žinoma, kad tas žodis „krata“ mums dažnai asocijuojasi su tikrai kažkokiais neigiamais dalykais, neigiamomis emocijomis. Tam tikra prasme tame yra pagrindo, nes visgi krata yra veiksmas, kai yra maksimali intervencija į žmogaus privatų gyvenimą.
Įsivaizduokime, kažkas atvyksta į jūsų butą, kabinetą, pradeda ieškoti kažkokių daiktų ir taip toliau. Tuo labiau, kad krata kaip procesinis veiksmas, taikoma labai įvairiais atvejais. Kaip minėjau, ieškant, pavyzdžiui, kažkokių daiktų ar dokumentų, kurie galėtų būti įrodymai.
Krata kartais gali būti ir tada, kai yra ieškomas asmuo. Krata gali būti atliekama, kai mes norime užfiksuoti nusikaltimo pėdsakus, veiklos įrankius ir taip toliau. Tai labai platus spektras, kada ji yra taikoma.
Suprantama, kad žmonės, matyt, galvoja apie tai. Atkreipčiau dėmesį, kad turbūt pirmi tokie rimtesni signalai būtų tada, kai mes turėtumėme kažkam pareikštus įtarimus. Tada mes galime sakyti: „Štai, žiūrėkite, jau prokuroras reiškia įtarimus, kadangi mano, kad šitas asmuo galimai padarė tam tikrą nusikalstamą veiklą.“
Sakote, kad įtarimų stadijoje turėtumėme jau rimčiau žiūrėti? Prokuroras jau turi pagrindo ir prielaidų galvoti, kad asmuo kaltas?
G. Bartkus: Žinoma, kitas dalykas yra. Mes dažnai kalbame apie baudžiamąją atsakomybę, bet mes taip pat turime greta ir politinę atsakomybę. Be viso to dar ir civilinė atsakomybė yra. Politinė atsakomybė, jeigu yra krata, tai visiškai neįrodo nei to, kad asmuo kaltas, nei to, kad kažką blogo padarė.
Politinėje atsakomybėje mes netaikome visų taisyklių, kurias mes taikome baudžiamajame procese. Tai, kad, pavyzdžiui, pas kažkokį Seimo narį kas savaitę ateitų ir vis kratytų, gali turėti labai rimtų politinių pasekmių.
Kas gali grėsti?
Kas už tai gresia? Mes nežinome, kokias prielaidas kels prokuroras ir kaip atrodys viskas teisme, jeigu iki to nueis. Kai jūs girdite tokią formuluotę, kokios mintys?
G. Bartkus: Visų pirma, reikėtų turbūt atkreipti dėmesį, kad, jeigu neklystu, yra labai reikšminga atsakomybė pritaikyta. Tai yra atsakomybė, kurią šiuo atveju galėtumėme vadinti administracinę, kurią pritaikė VRK nubraukdama dalį finansavimo.
Jeigu tai mes vertumėme kaip baudą, tai 200 ar 250 tūkst. eurų yra pakankamai griežta priemonė. Ta atsakomybė pritaikyta, kaip suprantu, VRK sprendimas yra ginčijamas teisme. Man atrodo birželio 10 dieną, per artimiausias porą savaičių išgirsime teismo sprendimą, ar paliks galioti ar nepaliks.
Čia mes jau turime tam tikrą atsakomybę. Dabar klausimas, kokia baudžiamosios bylos perspektyva? Tai turbūt būtų susiję su klausimu į tai, kokius galime įžvelgti baudžiamojo kodekso straipsnių pažeidimus? Ar mes čia sakome, kad tai kažkoks sukčiavimas ar korupciniai elementai.
Aš atkreipiu dėmesį, kad netgi 250 tūkst. eurų net baudžiamosios teisės požiūriu yra nemaža bauda. Įsivaizduokime, jeigu reikėtų ją sumokėti, pavyzdžiui, fiziniam asmeniui. Turint omenyje mūsų gyventojų turimas vidutines pajamas, tai būtų labai reikšminga suma. Tai, matyt, lemtų asmens, fizinio asmens bankrotą.
Kitas dalykas, kuris yra pakankamai įdomus ir kur aš matau kartais labai daug neteisingo interpretavimo, yra susijęs su sutarčių „atbulinėmis“ datomis sudarymu. Mes dažnai sakome, kad „atbulinės“ datos sutarčių sudarymas yra neteisėtas veiksmas.
Atsiminkime, kad iš tikrųjų, jeigu jūs realiai sudarote kažkokią sutartį, bet neįforminate jos raštu, kaip reikėtų, tai nėra joks pažeidimas. Tai yra tiesiog normalus dalykas. Aš noriu pasakyti, kad kažkokius automobilius kažkoks asmuo naudojo, pavyzdžiui, du, tris metus atgal skaičiuojant.
Buvo žodinis susitarimas ir iš veiksmų suprasta, kad aš naudoju automobilį už pinigines lėšas, kurias sumokėsiu. Mes to tik neįforminame. Mes šitą sandorį galime įforminti, kaip žmonės sako, „atbuline data“. Galime pasirašyti sutartį dabar, bet sakysime, kad ji galioja nuo 2024 metų.
Čia praktikai yra vienareikšmiška interpretacija. Tie, kurie atsiverstų civilinį kodeksą, iš karto tai surastų. Mes, kaip teisininkai sakome, kad formos nesilaikymas nebūtinai daro sandorį negaliojantį. Yra tam tikri sandoriai, būtina juos sudaryti raštu.
Šiuo atveju, pavyzdžiui, automobilių nuomą reikėtų sudaryti raštu. Jeigu jūs nesudarėte raštu, bet sudarėte žodžiu, ji vis tiek galioja. Kitaip sakant, svarbiausias dalykas, kad iš tikrųjų buvo realus susitarimas. Jeigu jūsų susitarimo 2024 metais nebuvo ir jūs jį sugalvojate tiktai dabar, tada jau gali kilti problema.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
Pastaruosius kelerius metus Lietuvos viešojoje erdvėje nuosekliai buvo kuriamas vienas konkretus politinis naratyvas. Politiniam judėjimui „Nemuno aušra“ buvo klijuojama sunkiausia šių laikų geopolitinė etiketė. „Kremliaus projektas“. Šis apibūdinimas skambėjo politinėse diskusijose, televizijos laidose, socialiniuose tinkluose ir viešuose pareiškimuose. Jis buvo kartojamas taip dažnai, kad daliai visuomenės pradėjo atrodyti kaip savaime suprantamas faktas.
Tačiau šiandien turime institucijų pasakytą aiškų vertinimą, kuris verčia sugrįžti prie paprasto klausimo. Kur buvo įrodymai?
Valstybės saugumo institucijų atstovas Remigijus Bridikis viešai konstatavo, kad Lietuvoje nebuvo identifikuota Rusijos režimo įtakos Lietuvos politiniams procesams. Kitaip tariant, nėra nustatyta bandymų iš Rusijos režimo pusės veikti Lietuvos rinkimus ar politines jėgas. Tai yra oficialus saugumo institucijų vertinimas, o ne politinė interpretacija.
Bet aš ne ŽEMAITAITIS, - amžinas tvarto priešas, nes viešina jų nusikaltimus ir aferas. Visas bergių gyvių puolimas prasidėjo dar prieš rinkimus , o dar,- kartais, labiau suaktyvėjo kai RŽ ir NA atsirado ir koalicijoje, dabar visos menkystos ir pastumdėliai jį puola, - kasdien.
--- Kuo daugiau loja ir kudakuoja tvarto provokatoriai solovjovai-tapkinai-žvygiai su broileriais, - tuo mažiau jais tikima...- dar vis nenuteisti vagys.
