Akivaizdu kam naudingas KT išaiškinimas.
Tegyvuoja Lietuvos Demokratinė Respublika, Minsko Pakto dalyvė, ištikima Maskvos satelitė!

"Pilietinę visuomenę nugirdėm ar kitaip numarinom, kitus "deportavom" zachaditie gosti daragije".

Lietuva ruošiama slavų invazijai.

Skaitau tavo parakomentarą ir galvoju, kuo čia dėtas aš? A, Tomai? Nusileisk iš savo aukštybių, Hermiuk. Tokiam dideliam protui, kaip tavo, derėtų žinoti, kad hermeneutikos mano atsiliepimuose nulis, tik interpretavimas. Pasiaiškinkit skirtumą. O negebėjimas šnekėti be ad hominem užuominų - ką gi, gydytinas snobizmas, neišmoktas logikos pradžiamokslis arba tiesiog argumentų stoka.

Brolyti, nuo hermeneutikos šoki prie parapsichologijos :)
Sėkmės. Bet kuo čia dėta vargšė Konstitucija?

Tomai,

Žaviuosi tavimi. Reikia būti gerokai pažengusiam, kad šie klausimai atrodytų elementarūs. O štai vargšeliams KT nariams dar reikėjo gerokai paplušėti. Kaip manai, kodėl? O gal dėl to, kad kai kurie dalykai nėra tokie elementarūs, dėl jų kyla klausimų, jiems reikalingas "aiškinimo".

Kam reikalingas aiškinimas? Ar ne tam, kad retsykiais vieno žodžio reikšmę reikia patikslinti? O patikslinimui, žinoma, reikia konteksto ar ne?

Britai turi posakį: "your explanation begs the question", tai yra aiškinimas ne aiškina, o kartoja klausimą. Ar kartais tai ne tavo atvejis?

Juk toks ir yra klausimas: ką reiškia "atskiri" atvejai? KT dirba, gilinasi ir skelbia savo aiškinamąją išvadą. Aš tik atkreipiu dėmesį, kad KT aiškinimas yra visiškai suderinamas su tekstu. Indėlis iš ties kuklus :)

Tačiau taip pat nurodau bendresnį vertybinį konteksą, kuriame žodį "atskiras" patikslinti "itin retas" yra išties prasminga. Ir tai jau nebe hermeneutikos, o fenomenologijos ir socialinės psichologijos klausimas.

O sesės hermeneutikos labui dar paminėsiu tokį aspektą: atvejis "išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus" pats savaime yra numatytas konstitucijoje, taigi ar ne šios prerogatyva patikslinti, kas turėta omenyje?

Beje, mane ypač pavojingi pasirodė Jerašiūno pareiškimai apie lietuvių kalbą, kurios reikšmės neva esančios "žaidimas", o štai kompetetingos institucijos žodynas "tiesa". Toks kalbinis despotizmas nejuokais trenkia biuroktratine savivale. Jeigu teisininkus gali suprasti tik teisininkai, užsidaroma ydingame rate, visuomenė ir jos priemonės susvetimėja ir, kaip Karlas Marxas pagrįstai pasakytų, reikia revoliucijos.

Bet Dariaus Kuolio pareiškimai kalbos atžvilgiu lygiai tokie pat neišprūselėški. Deja, deja. Mat tame pačiame mokyklos suole, apie kurį jis užsimena, tai pat mokoma kad baigta mintis užrašoma ne "atskirais" :) žodžiais, o sakiniais. Tad pirmiausia reikėtų perskaityti 12 straipsnio 12 dalies sakinį. Kągi pamatytume, o gi tai, kad kertinė sąvoka yra "išskyrus", o ne "atskiras". Beja, žodžio "atskiras" apskritai galėtų nebūti, jo reikštė tik pabrėžtinė. Atvejai visuomet yra "atskiri" ta prasme, kuria Kuolys nori naudoti. Kaip atskirtume atvejų daugybę, jeigu tarp atvejų nesuvoktume atskirumo?

Taigi toje antroje dalyje skelbiama bendroji taisyklė ir numatomos tam tikros išimtys žodžiu "išskyrus". Išimtis yra "retas atvejis"; taisyklė - "dažnas". KT aiškinimas nėra labai sudėtingas ir išvedžiotas, beveik tautologinis. O tai, kad Kuolys nesugeba paprasto lietuviško sakinio perskaityti, byloja arba apie jo angažuotumą, arba....hm, metą sugrįžti prie humanitarinių mokslų šaknų - atidaus skaitymo! :)))))

Deja, brolyti, pats pasiklydai tarp trijų pušų - trijų žodžių. KT aiškina, kad "atskiras atvejis" yra "labai retas atvejis". O tai nėra tiesa. Jei tekstus skaitai ir hermeneutiškai esi išprusęs, tam neprieštarausi.
Apie žodelį "išskyrus". Išskirti iš visumos galima didelę dalį ir mažą dalį, galima išskirti 40 proc., trečdalį, o galima išskirti ir vieną arba du. Taigi Konstitucijos žodžiai: "išskyrus atskirus atvejus" jokiu būdu nereiškia "išskyrus labai retus atvejus". O reiškia tik tai, kad kiti - atskiri - pilietybės atvejai numatomi ne Konstitucijos, o įstatymų. Ką, beje, Seimas ir buvo padaręs. Tai elementaru. Paties išvedžiojimai, deja, nėra pavykę. Sėkmės hermeneutikos pratybose.

keistoki kai kurių piliečių (arba ne) komentarai..sutinku su Sikstas, kadangi būtent ryšys su valstybe ir yra pagrindinė sąlyga turėti pilietybę. Pilietybė turi būti vertybė ir kiekvienas turi vertinti tai. teisingas pavyzdys su akcijomis, puikiai atvaizduojantis dviguba pilietybe norinti manipuliuoti žmogelį. Jei jau taip Amerikos lietuviai myli savo tėvynę, tai kokio velnio negrįžta į ją? Na, savaime aišku, nes ten geriau, ten jau įsitvirtinę jie yra ir t.t. Tai tokiu atveju kam reikia jiems tos Lietuvos pilietybės? Vaidinkite toliau lietuvius sėkmingai..Ar pilietybės reikia vien dėl to, kad ją turėti? Man atrodo ne tokia pilietybės prigimtis ir paskirtis.

Beje, mane ypač pavojingi pasirodė Jerašiūno pareiškimai apie lietuvių kalbą, kurios reikšmės neva esančios "žaidimas", o štai kompetetingos institucijos žodynas "tiesa". Toks kalbinis despotizmas nejuokais trenkia biuroktratine savivale. Jeigu teisininkus gali suprasti tik teisininkai, užsidaroma ydingame rate, visuomenė ir jos priemonės susvetimėja ir, kaip Karlas Marxas pagrįstai pasakytų, reikia revoliucijos.

Bet Dariaus Kuolio pareiškimai kalbos atžvilgiu lygiai tokie pat neišprūselėški. Deja, deja. Mat tame pačiame mokyklos suole, apie kurį jis užsimena, tai pat mokoma kad baigta mintis užrašoma ne "atskirais" :) žodžiais, o sakiniais. Tad pirmiausia reikėtų perskaityti 12 straipsnio 12 dalies sakinį. Kągi pamatytume, o gi tai, kad kertinė sąvoka yra "išskyrus", o ne "atskiras". Beja, žodžio "atskiras" apskritai galėtų nebūti, jo reikštė tik pabrėžtinė. Atvejai visuomet yra "atskiri" ta prasme, kuria Kuolys nori naudoti. Kaip atskirtume atvejų daugybę, jeigu tarp atvejų nesuvoktume atskirumo?

Taigi toje antroje dalyje skelbiama bendroji taisyklė ir numatomos tam tikros išimtys žodžiu "išskyrus". Išimtis yra "retas atvejis"; taisyklė - "dažnas". KT aiškinimas nėra labai sudėtingas ir išvedžiotas, beveik tautologinis. O tai, kad Kuolys nesugeba paprasto lietuviško sakinio perskaityti, byloja arba apie jo angažuotumą, arba....hm, metą sugrįžti prie humanitarinių mokslų šaknų - atidaus skaitymo! :)))))

Tenka nesutikti su Jumis visais.

Pilietybė, pasak KT, yra rimtas ir tikras ryšis su valstybe. Pilietis juk tas - kuris sprendžia valstybės likimą. Tad kaip galima spręsti likimą to, su kuo savo likimo nelabai nori susieti? Matot, likimas nėra lengvas žodelis. Juk tai žmogaus gyvenimas, ir ne šiaip koks skutelis ar lopinėlis, o daugiau ar mažiau visuma. Tai ilgalaikė, rimtais įsipareigojimais pagrįsta elgesio perspektyva. Kaip valstybei pasitikėti piliečiu, kuris "prisiekinėja kam tik netingi". Jeigu įteisiname dviguba pilietybę, tuomet kodėl ne trigubą, keturgubą ir t.t. ad infinitum?

Dviejų pilietybių vienas žmogus negali turėti panašiai, kaip negali turėti mūsuose dviejų žmonų, ar dviejų vyrų. Kodėl? Juk moteris galėtų mėginti "sugaudyti" visus vyrus, kurie "bent kiek turi ryšį su" ja, ir tąpat galėtų padaryti vyras? Skamba juokingai? Analizuokime, kodėl? Ar ne todėl, kad tokio giliais vidiniais įsipareigojimais pagrįsto giluminio saito tarp dviejų žmonių nevalia padauginti, o mėginimas padauginti verčia abejoti, ar to saito esama apskritai.

Pamąstykite ir kitu požiūriu. Valstybės vadovaujasi savo vidiniais interesais ir kaip tokios tarpusavyje sąveikauja. Lietuvos ir JAV interesai tai sutampa, tai išsiskiria, bet ir vienu, ir kitu atveju sąveikauja dvi savarankiškos šalys su savo interesais. Ką daryti su "dvigubu" piliečiu, prisiekusiu ir Lietuvai, ir JAV, kai tarp Lietuvos ir JAV interesai nesutampa? Ir ką daryti su tuo "dvigubu" piliečiu? Kam jis ištikimas, būdamas "dvigubai" ištikimas? Konflikto atveju jis iš esmės nepatikimas. Jūs ir aš šitai puikiai suprantate. Tad klausimas labai paprastas. Kokio pobūdžio ryšys su valstybe yra? Kaip gilus? Kaip svarbus? Kaip įpareigojantis? Ar panašesnis į santuoką (žinoma, čia tik analogija)? Ar panašesnis į akcinę bendrovę, kur galima akcijų turėti ir vienoj, ir kitoj, ir trečioj? Šis antras scenarijus mane ypač baugina, nes nieko daugiau neduos, tik oportunistinę visuomenę, kuri keis kailį ir įsitikinimus su kievienu politiniu vėjeliu. O vėjelių ir audrų tikrai bus.