Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
tai SVARBIAUSIA LIETUVOS problema,kaip paimti mergaite!O kaip su 3000 be zinios dingusiu vaiku Lietuvoje,niekam nerupi.
Įtariame,kad politikai ir politikių vyrai,kurie gina mergaitę nuo motinos,kurią politikai įtaria esant blogo elgesio moterimi(Jie tiek daug žino apie mergaitės motiną),yra tikriausiai tos mergaitės tėvai. Bet kuris iš Jų tikrasis tėvas?Įdomu!
Jūs tai nesusideginot, tai ko čia žviegiat?
Pasiilgau jūsų, kur buvot? Kiek jums metų iš tikrųjų? Ar tikrai jau 80?
Niekur jūs nevykstat.
Mažąją Lietuvą?
kokia tu pencininke? Garbingo amziaus zmones isaugine po keleta savo vaiku ir anuku niekada neuzduotu tokiu klausimu!!!!
pedofilai nevaiksto su uzrasu ant kaktos, ju nepamatysi, bet kaip anuke reikes i ligonine vest nes tarpukojis isdraskytas bus, gal tada suprasi.
pedofilai nevaiksto su uzrasu ant kaktos, ju nepamatysi, bet kaip anuke reikes i ligonine vest nes tarpukojis isdraskytas bus, gal tada suprasi.
PUIKU!
KAS KĄ MUŠA IR KAS KUR RĖKIA?
Lygiai prieš 40 metų Laisvės alėjoje prie Kauno miesto sodo ir tuometinio Vykdomojo komiteto garsiai šaukė gal 14-15 metų vaikinukas, kai jį milicininkai parkritusi "bananais" talžė. Tada viena pagyvenusi drąsi moteriškė garsiai sušuko: Baikit mušti, juk tai dar vaikas". Vienas egzekutorius atsisukęs paaiškino jai: "Užsičiupk, jei nenori pati gauti..." Visa tai vyko tuoj po protestuotojų eisenos nuo Kauno KGB būstinės iki Romo Kalantos susideginimo vietos. Su didžiule viltimi ir nerimu tada kauniečiai išgirdo viešai kartojamą šūkį "Laisvę Lietuvai" ir tai buvo tiesiog neįtikėtina.
Okupantų represinės struktūros atliko viską, kad visi, kuriuos buvo suspėta nufilmuoti ar nufotografuoti, būtų įtraukti į "juodus sąrašus". Aktyvesni buvo pašalinti iš institutų, kiti kitaip "pamokyti". Dar ilgai atsirasdavo drąsuolių, kurie bandė padėti kokią gėlę Romo žūties vietoje ar ant slapčiomis palaidoto jo kapo. Tai buvo vertinama, kaip itin įžūlaus nacionalizmo aktas ir retai likdavo specialiai paskirtų "bildukų" neišryškintas. Tada vėl atgijo reikalavimas daugiau kaip po tris "nesibūriuoti". Kad nekiltų pagundos ant suoliuko prisėsti keturiems, visi suolai Laisvės alėjoje ir kelių kilometrų spinduliu apie tragizmu paženklintą vietą buvo pašalinti. Buvusi cenzūra viešose informavimo priemonėse dar labiau sustiprėjo. Bet kokių protesto lapelių dauginimas - tapo dar didesne problema. Vieną tokį medicinos instituto studentą Žukauską nuteisė 5 metus kalėti už tai, kad jis nusipirko vogtą spausdinimo mašinėlę. Gal ir kažkieno kažkur nugvelbtą, nes toks dauginimo stebuklas tuomet niekur nebuvo laisvai parduodamas. Kagėbistams to pasirodė per mažą. Kalinys buvo "pasodintas ant adatos" ir baigęs "nuo skambučio iki skambučio" bausmę ir išėjęs į laisvę bei supratęs savo būseną nusižudė. Beje, tas studentas buvo tolimas M.K.Čiurlionio giminaitis.
"Dainuojančios revoliucijos" pradžioje ne viskas buvo daroma pagal režimo reikalavimus ir įstatymus. Tėdėl vėl virš mitinguotojų galvų buvo pakilę "bananai". "Lietuva, Tėvyne brangi..." nugalėjo. Dainose kartojome, kad tai - "Didvyrių žemė". Po to pradėjome skaičiuoti, kiek tų didvyrių dar likę. Pasirodė, kad tokių drąsuolių tada buvo ryški dauguma. Pakako rankų net Baltijos kelyje susikabinti. Nušlavėme "suvereniteto suverenitete stepuotojus" nuo kelio ir gal jau pamanėme, kad tokių nebeliko. Nieko panašaus. Jie persigrupavo , visaip persidažė, vėl sutelkė gretas ir pradėjo neokomunistinį naujadarą kurti. Jiems puikiai talkino ir talkina prosovietine išlikusi "purvasklaida" ir beveik nepakitusi teisinė - kadrinė "sistema".
Pastaruoju metu visas šis "konglomeratas" taip suįžūlėjo, kad pradėjo atvirai tyčiotis iš visuomenės siekių gyventi teisinėje valstybėje, kuri būtų pastatyta ant teisingumo pamatų.
Yra toks populiarus priežodis: “Pats muša – pats rėkia”. Konkrečioje "D,Kedžio istorijoje" istorijoje – viskas painiau. Mergaitė liudija, kad A.Ūsas rėkdavo “po visko”, bet jis mergaitės nemušė. Atvirkščiai… Patį Andrių, kaip mena mažylė, mušė mama L.Stankūnaitė su tuo skuduru, kuriuo grindis valė. Irgi – “po visko”. Net ir diržą tam nedorėliui žadėjo paimti. Gal pagailėjo… Juk ji labai mylėjo savo dukrelę ir nenorėjo matyti namuose “to spektaklio” su plikais “dėdėmis”. Mama net ir paguosdavo mergaitę siūlydama pakentėti, kai gerklytę skaudėjo ir čiulpinukų nupirkdavo, kad skausmas lengviau pasimirštų. Kraupaus spektaklio, kaip, L.Stankūnaitės žodžiais, dukros tėvelis “buvo kaip šuo numestas” prie Kauno marių – mergaitė nematė. Kas matė … – tas jau Žiegždriuose “pasveiko”. Nematė mergaitė ir to, kaip jos mamą kažkas skriaudė, versdami ją mušimo žymes slėpti. Negalėjo mergaitė matyti ir kaip jos senelis mamą mušė. Neįmanoma pamatyti, jei to nebuvo. Užtai mergaitė aiškiai matė, kaip jos kaukėtas apsauginis Vaidas močiutę ant žemės, mikliai koją pakišęs, parvertė o kitas tetai į dantis trenkė. Mergaitei tai visai nebuvo panašu į jokį spektaklį, kai mama ją iš visų jėgų tąsė. Greičiau į siaubingą košmarą, kuris gali ir naktį prisisapnuoti.
Lygiai prieš 40 metų Laisvės alėjoje prie Kauno miesto sodo ir tuometinio Vykdomojo komiteto garsiai šaukė gal 14-15 metų vaikinukas, kai jį milicininkai parkritusi "bananais" talžė. Tada viena pagyvenusi drąsi moteriškė garsiai sušuko: Baikit mušti, juk tai dar vaikas". Vienas egzekutorius atsisukęs paaiškino jai: "Užsičiupk, jei nenori pati gauti..." Visa tai vyko tuoj po protestuotojų eisenos nuo Kauno KGB būstinės iki Romo Kalantos susideginimo vietos. Su didžiule viltimi ir nerimu tada kauniečiai išgirdo viešai kartojamą šūkį "Laisvę Lietuvai" ir tai buvo tiesiog neįtikėtina.
Okupantų represinės struktūros atliko viską, kad visi, kuriuos buvo suspėta nufilmuoti ar nufotografuoti, būtų įtraukti į "juodus sąrašus". Aktyvesni buvo pašalinti iš institutų, kiti kitaip "pamokyti". Dar ilgai atsirasdavo drąsuolių, kurie bandė padėti kokią gėlę Romo žūties vietoje ar ant slapčiomis palaidoto jo kapo. Tai buvo vertinama, kaip itin įžūlaus nacionalizmo aktas ir retai likdavo specialiai paskirtų "bildukų" neišryškintas. Tada vėl atgijo reikalavimas daugiau kaip po tris "nesibūriuoti". Kad nekiltų pagundos ant suoliuko prisėsti keturiems, visi suolai Laisvės alėjoje ir kelių kilometrų spinduliu apie tragizmu paženklintą vietą buvo pašalinti. Buvusi cenzūra viešose informavimo priemonėse dar labiau sustiprėjo. Bet kokių protesto lapelių dauginimas - tapo dar didesne problema. Vieną tokį medicinos instituto studentą Žukauską nuteisė 5 metus kalėti už tai, kad jis nusipirko vogtą spausdinimo mašinėlę. Gal ir kažkieno kažkur nugvelbtą, nes toks dauginimo stebuklas tuomet niekur nebuvo laisvai parduodamas. Kagėbistams to pasirodė per mažą. Kalinys buvo "pasodintas ant adatos" ir baigęs "nuo skambučio iki skambučio" bausmę ir išėjęs į laisvę bei supratęs savo būseną nusižudė. Beje, tas studentas buvo tolimas M.K.Čiurlionio giminaitis.
"Dainuojančios revoliucijos" pradžioje ne viskas buvo daroma pagal režimo reikalavimus ir įstatymus. Tėdėl vėl virš mitinguotojų galvų buvo pakilę "bananai". "Lietuva, Tėvyne brangi..." nugalėjo. Dainose kartojome, kad tai - "Didvyrių žemė". Po to pradėjome skaičiuoti, kiek tų didvyrių dar likę. Pasirodė, kad tokių drąsuolių tada buvo ryški dauguma. Pakako rankų net Baltijos kelyje susikabinti. Nušlavėme "suvereniteto suverenitete stepuotojus" nuo kelio ir gal jau pamanėme, kad tokių nebeliko. Nieko panašaus. Jie persigrupavo , visaip persidažė, vėl sutelkė gretas ir pradėjo neokomunistinį naujadarą kurti. Jiems puikiai talkino ir talkina prosovietine išlikusi "purvasklaida" ir beveik nepakitusi teisinė - kadrinė "sistema".
Pastaruoju metu visas šis "konglomeratas" taip suįžūlėjo, kad pradėjo atvirai tyčiotis iš visuomenės siekių gyventi teisinėje valstybėje, kuri būtų pastatyta ant teisingumo pamatų.
Yra toks populiarus priežodis: “Pats muša – pats rėkia”. Konkrečioje "D,Kedžio istorijoje" istorijoje – viskas painiau. Mergaitė liudija, kad A.Ūsas rėkdavo “po visko”, bet jis mergaitės nemušė. Atvirkščiai… Patį Andrių, kaip mena mažylė, mušė mama L.Stankūnaitė su tuo skuduru, kuriuo grindis valė. Irgi – “po visko”. Net ir diržą tam nedorėliui žadėjo paimti. Gal pagailėjo… Juk ji labai mylėjo savo dukrelę ir nenorėjo matyti namuose “to spektaklio” su plikais “dėdėmis”. Mama net ir paguosdavo mergaitę siūlydama pakentėti, kai gerklytę skaudėjo ir čiulpinukų nupirkdavo, kad skausmas lengviau pasimirštų. Kraupaus spektaklio, kaip, L.Stankūnaitės žodžiais, dukros tėvelis “buvo kaip šuo numestas” prie Kauno marių – mergaitė nematė. Kas matė … – tas jau Žiegždriuose “pasveiko”. Nematė mergaitė ir to, kaip jos mamą kažkas skriaudė, versdami ją mušimo žymes slėpti. Negalėjo mergaitė matyti ir kaip jos senelis mamą mušė. Neįmanoma pamatyti, jei to nebuvo. Užtai mergaitė aiškiai matė, kaip jos kaukėtas apsauginis Vaidas močiutę ant žemės, mikliai koją pakišęs, parvertė o kitas tetai į dantis trenkė. Mergaitei tai visai nebuvo panašu į jokį spektaklį, kai mama ją iš visų jėgų tąsė. Greičiau į siaubingą košmarą, kuris gali ir naktį prisisapnuoti.
ar tu zmogau turi vaiku? Atiduodum savo vaika dedem su didelem ir staciom varpom? Idomu butu paziureti!!!! Sekmes gyvenime!
Klonio gatvėje skelbiama parengtis, Seimo nariai išplatino pareiškimą