Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro vadovas Vytautas Grašys ir saugaus eismo ekspertas Darius Kanapinskas.
Ar pastebite, gerbiamas Vytautai, kad pasitaiko tokių eismo įvykių, kurių būtų galima išvengti, jeigu, kaip ir minėjo Darius, būtų pritrūkę tos tolerancijos ar žmogiškumo?
V. Grašys: Kadangi kalbame apie tai, kad virš 90 proc. eismo įvykių įvyksta dėl žmogaus faktoriaus, dėl žmogaus klaidos ar dėl kažkokio pasirinkto netinkamo elgesio, tai be abejo, yra ne vienas ir ne du atvejai, kai eismo įvykio būtų galima išvengti.
Tai nutiktų, jeigu vairuotojas vadovautųsi ne tik KET, bet ir nuovoka bei suvokimu. Pavyzdžiui, matydamas, kad eismo sąlygos yra intensyvesnės, jis turėtų sulėtinti greitį, įsitikinti, kad jį mato, kad jį praleidžia ir kad jis galės saugiai važiuoti. Motociklininkai Lietuvoje sako, kad nors sezonas prasideda gegužės mėnesį, juos kelyje pamatys tik spalio mėnesį, kai motociklų sezonas jau eina į pabaigą.
Taip yra todėl, kad automobilių vairuotojai, būdami įsitikinę savo teisumu bei savo pirmumu, vis dar stokoja tos kultūros. Nors galime džiaugtis tuo, kad atsiradus kažkokioms kliūtims automobilių srautas praleidžia vairuotojus po vieną, ir mes įsivaizduojame, kad tai yra labai aukštas kultūros lygis, deja, žiūrint į Vakarų Europos pavyzdžius, tai yra tiesiog elementarus elgesys – tai nėra vien tik kultūra, kultūra eisme yra daug platesnė sąvoka. Tai yra atsakingas elgesys, taisyklių paisymas bei pagarba kitiems eismo dalyviams. Šis supratimas ir sąlygoja tą didžiąją dalį kultūros dalyvaujant eisme.
Kalbant apie kultūrą, užsiminėte ir apie nepilnamečius. Kur čia slypi problema? Ar tėvai neišmoko vaikų, kaip saugiai elgtis keliuose?
V. Grašys: Populiari dovana yra mikrojudumo priemonė – elektrinis paspirtukas. Tėvai, prieš ją dovanodami, ne visada įsitikina, ar vaikas žino, kokiomis sąlygomis jis privalo dalyvauti eisme su tuo elektriniu paspirtuku.
Kita vertus, iš tiesų reikia pripažinti, kad mums labai trūksta švietimo apie tai, kaip dalyvauti eisme. Jeigu kalbame apie tai, kad automobilį vairuoti gali asmuo, baigęs specialius mokymus bei išlaikęs praktinį ir teorinį egzaminus, tai tam, kad dalyvautum eisme pėsčiomis, užtenka tėvų pavyzdžio ar galbūt vienos kitos paskaitos mokykloje, tačiau nėra rengiamas tas atsakingas dalyvavimas eisme nuo pat mažų dienų.
Praėjusių metų pabaigoje Saugaus eismo komisijoje taip pat buvo konstatuota, kad iš tiesų stinga visų institucijų dėmesio kalbant apie švietimą bei apie jaunus žmones. Ieškosime būdų, kaip, suvienijus visas institucijas, labiau paskatinti atsakingą elgesį dalyvaujant eisme – tiek tėvų atsakingą elgesį, tiek pačios jaunuomenės.
Gerbiamas Dariau, norėčiau jūsų paklausti, ar matote kokių nors pokyčių į gerąją pusę? Sakėte, kad anksčiau, 90-aisiais metais, pas mus vairuodavo kitaip.
D. Kanapinskas: Vienareikšmiškai taip, eismas pasikeitė. Kadangi aš pats kaip vairuotojas vairuoju nuo 90-ųjų, tai galiu pasakyti, kad tada tas važiavimas buvo tiesiog laukinis, dabar tikrai vairuotojai ir sustos, ir praleis.
Nors kartais pasitaiko, kad nepatinka automobilio spalva ar panašiai, bet vairuotojai tikrai keičiasi. Tačiau gerbiamas Vytautas turbūt taip pat pritars, kad pastaruosius 3 metus pastebimas tam tikras sustojimas pažangoje ar netgi toks riedėjimas žemyn nuo kalno. Mes anksčiau lipome į kalną, kad būtų kuo mažiau tų žūčių, o dabar vėl pastebimas kažkoks vairuotojų atsipalaidavimas – sunku pasakyti, kas tai lėmė.
Didžiausias lūžis įvyko apie 2007 metus, nes, kaip ir minėjau pradžioje, 1991 metais, eismo įvykiuose Lietuvoje žuvo 1173 žmonės, o praėjusiais metais šis skaičius buvo 131 – įsivaizduokite skirtumą. Aišku, tų žūčių vis tiek yra per daug.
Kitas dalykas, kurį turėtume įsisąmoninti visi eismo dalyviai, tai yra kalba apie sužeistuosius. Mes visada įsivaizduojame, kad sužeidimai tai tik gumbas, mėlynė ar blogiausiu atveju lūžis. Atrodo, sugijo ir vėl eini kaip naujas, tačiau statistikoje niekur nerasime duomenų apie tai, kiek žmonių liko neveiksnūs, tapo neįgalūs, sėdi vežimėliuose ar tiesiog egzistuoja kaip daržovės.
Jeigu mes turėtume atskirą eilutę šitiems duomenims, manau, kad daliai skeptikų akys šiek tiek atsivertų ir jie pamatytų, kad čia kažkas vis dėlto yra ne taip. Jeigu bent ketvirtadalis jų sureaguotų, tai jau būtų poslinkis į gerąją pusę – kaip buvo minėta, trūksta švietimo. Nuo 2000 metų švietimas buvo labai stiprus, žiniasklaida aktyviai įsijungė ir mes pradėjome kilti į viršų.
Šiuo momentu galbūt jaučiamas tas švietimo trūkumas, nes informacijos žiniasklaidoje yra mažiau, galbūt ir patys tėvai dažniau numoja ranka. Kalbant apie atžalas, patys tėvai bei seneliai jau turėtų žinoti, ar vaiką išleidžiame į mokyklą saugų, ar nuperkame jam dviratį ar paspirtuką tinkamai pasirūpinę apsaugomis. Turėtume žinoti, kaip jį valdyti, kaip užsidėti šalmą ir kaip saugiai praleisti automobilius – jeigu visi tai skiepytume vieni kitiems, būtų visai kitaip.
Dar vienas dalykas, kurį pašnekovai galėtų sau atsakyti – mes vis dar gyvename tamsiuoju paros metu, tad kiek iš jūsų turite tinkamoje vietoje prisegtus atšvaitus, kad vairuotojai jus pamatytų? Tai pasitaiko retai.
Man visada patinka policijos pareigūnai, kai jie dirba kelyje – aš juos vadinu Kalėdinėmis eglutėmis, nes jie žiba ir jų nepastebėti neįmanoma. Tokius pavyzdžius turėtume imti ir mes bei perduoti vieni kitiems darbuose ar per įvairias akcijas bei atrakcijas, kad pasitikrintume, ką žinome ir kiek taisyklių vykdome.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
