„Šį sykį kreipiuosi į savo kartą, penkiasdešimtmečius. Rytoj daugelis priimsite galutinį sprendimą dėl šv. Velykų sutikimo savo vaikų, tėvų ar draugų bendrijoje, todėl noriu, kad dar sykį įvertintumėte realybę.
Mūsų kartai atrodo, kad mes dar ne tokie senukai, kad reikėtų saugotis, tačiau daugelis jau sergame kokia nors viena lėtine liga: gydome ar norime gydyti padidėjusį kraujospūdį, vargina kokia nors širdies liga, cukrinis diabetas ar bent jau didesnis, negu būtų saugu, kūno masės indeksas.
Net ir sportiškai atrodantys, sveikai besmaitinantys, o sieloje tikri jaunuoliai penkiasdešimtmečiai nebūtinai yra dvidešimtmečiai kūnu. Ir jeigu pakankamai kritiškai save įvertinsime, susimąstysime apie šventinę riziką.
Šv. Velykų sukeltas judesys yra visuotinis. Daug kas vyksta visuomeniniu transportu, lankosi parduotuvėse. Kiekvienas iš pirmo žvilgsnio nekaltas kontaktas padidina užsikrėtimo riziką. Labai šaunu pamatyti vaikus ir draugus, bet skirtingai nuo jūsų tėvų, daugelis jūsų ar jūsų vaikų nėra paskiepyti jokia vakcina.
80 procentų mūsų kartos susirgusių vis tiek viskas baigsis gerai per keletą parų. Dauguma rašys „Facebook“, kad čia tik gripas. Dalis rašys kiek kitokias istorijas arba atsidurs ligoninėse. Ir problema čia yra ta, kad be deguonies ir deksametazono kažko stebuklingo neatrasta. Daugelis vaistų vis dar tiriami. O kai kuriuos gerus vaistus iki šiol pasiekia tik JAV pacientai.
Dar blogesnis dalykas gali nutikti, jeigu pasikartos žiemos scenarijus, kai ligoninės taip užsipildys, kad daliai mūsų kartos žmonių kosėti ir dusti teks namuose be jokio deguonies.
Nežinau, ar tokį mažai praktikuojantį kataliką kaip aš bažnyčia pavadintų krikščioniu, bet aš švenčiu šv. Velykas ir man skauda širdį dėl to, kad negalime švęsti, kaip šimtus metų šventė mūsų protėviai ir tėvai.
Bet vieną dieną mes visi būsime paskiepyti ir tikrai švęsime. Ir dargi būdami gyvi. Ir visai nesvarbu, ką draudžia ar leidžia valdžia. Likim namuose dar sykį“, – rašo profesorius.
