Kodėl valstybės institucijoms nepavyksta įveikti nelegaliai Lietuvoje veikiančių Rusijos ir Baltarusijos aukštųjų mokyklų? Kurie valstybės institucijų tarnautojai ir kodėl susiję su šia veikla? Kokia Rusijos specialiųjų tarnybų įtaka tokioms įstaigoms? Lietuvos radijo laidoje „Dienos tema“ diskutavo Studijų kokybės vertinimo centro direktorius Eugenijus Stumbrys, Lietuvos mokslo tarybos narys, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkė Jolanta Petkevičienė, Seimo nariai: Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas konservatorius Julius Dautartas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys socialliberalas Alvydas Sadeckas. Kalbino žurnalistas Tomas Dapkus.
T. Dapkus: Kokio masto ši problema? Ar po visų politinių diskusijų situacija yra pasikeitusi ar priešingai – paūmėjusi?
E. Stumbrys: Jokiu būdu ši problema nėra išspręsta, o su jos priežastimis nėra kovojama. Tik su pasekmėmis. Štai į Studijų kokybės vertinimo centrą kreipiasi nelegalias aukštąsias mokyklas baigę asmenys ir siekia tų diplomų pripažinimo. Jei lyginsime 2004 ir 2006 metus, tai tokių asmenų padaugėjo kelis kartus ir be jau gerai žinomų Maskvos valstybinio industrinio universiteto, Tarptautinio universiteto Maskvoje, Maskvos Naujojo teisės instituto atsirado naujų vardų, pvz. Maskvos valstybinis ekonomikos, statistikos ir informatikos universitetas, Šiuolaikinė humanitarinė akademija. Į Studijų kokybės vertinimo centrą kreipėsi 10 asmenų, kurie minimoje Šiuolaikinėje humanitarinėje akademijoje įgijo „aukštąjį mokslą“, studijuodami Lietuvoje, ir dabar siekia tokio diplomo įvertinimo ir pripažinimo. Anksčiau buvo vadyba ir teisė, o dabar ėmė itin specializuotis psichologijos srityje.
T. Dapkus: Kodėl Lietuvos piliečiai stoja į šias nelegaliai veikiančias aukštąsias mokyklas ir kokia šio reiškinio žala?
V. Daujotis: Šiose vadinamosiose mokyklose daug lengviau gauti diplomą. Tai diplomų malūnai. Žmonės įgyja diplomus, kurių jiems vėliau reikia valstybės tarnyboje. Pvz., Tarptautinėje Baltijos akademijoje, kuriai dabar uždrausta veikti Lietuvoje, daugiausia studijavo pasieniečiai, policijos pareigūnai, kiti specialiųjų tarnybų tarnautojai, iš kurių buvo reikalaujama turėti aukštojo išsilavinimo diplomą. Ir tokios mokyklos skubiai siūlo savo paslaugas, jos supaprastintu būdu per 1,5–2 metus išduoda bakalauro diplomus.
T. Dapkus: Ar po Jūsų, profesoriau V. Daujoti, viešo problemos dėl Tarptautinės Baltijos akademijos iškėlimo ir vėlesnio jos uždarymo bei ją globojusio socialdemokrato Rimanto Vaitkaus nepaskyrimo švietimo ir mokslo ministru padėtis iš esmės pasikeitė?
V. Daujotis: Dabartinė padėtis nė kiek negerėja. Ir už tokios blogos situacijos susidarymą atsako visi valdžios bei teisėtvarkos lygmenys. Pavyzdžiui, Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narių iniciatyva kreiptasi į Konstitucinį Teismą įvertinti Vyriausybės veiksmus legalizuojant Tarptautinę Baltijos akademiją. Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti šį prašymą, bet kai mokykla po skandalo Vyriausybės buvo uždaryta, Konstitucinis Teismas išėmė tą klausimą iš savo darbotvarkės ir nutarė jo nebesvarstyti. Betgi buvo prašyta įvertinti Vyriausybės nutarimo ir kitų aktų teisėtumą steigiant šią mokyklą, o ne jos uždarymo teisėtumą. Tarptautinė Baltijos akademija dingo, bet ministrų kabineto veiksmai liko neįvertinti. Kai klesti toks nebaudžiamumas dėl neteisėtų veiksmų, tai tokie dalykai ir toliau plėtojasi. Šiuo metu, kad ir atimta teisė Tarptautinei Baltijos akademijai vykdyti studijas, bet ir toliau ji veikia kaip neformalaus švietimo įstaiga. Ją, kaip tokią įstaigą, registruoja savivaldybė, ir ji ir toliau tuo pačiu užsiima. Iš tokių mokyklų, kurios save diskreditavo, turėtų būti skubiai atimta bet kokia teisė teikti švietimo paslaugas apskritai. Deja, to mūsų teisėtvarka nedaro.
E. Stumbrys: Mūsų žiniomis, siekiama rafinuotesniais būdais veikti Lietuvoje. Tarptautinė Baltijos akademija oficialiai registruota teikti neformaliojo švietimo paslaugas, sudaro sutartis, po to neformaliojo švietimo paslaugos automatiškai pripažįstamos Baltijos rusų instituto (Latvijoje) kaip aukštojo mokslo studijos ir tokius diplomus įgiję asmenys vėliau vėlgi turi problemų dėl diplomų pripažinimo.
T. Dapkus: Tai Lietuvoje yra vietelių, kur neva teikiamos neformaliojo švietimo paslaugos, o jų tikroji veikla ir tikslai visiškai kiti?
V. Daujotis: Yra dešimtys tokių vietelių ir galima įvardinti pavadinimus, kurių aukštųjų Rusijos mokyklų diplomus jos išduoda, tačiau jokių veiksmų dėl tokių machinacijų nesiimama. Jei jų išduodami diplomai nepraeina pripažinimo procedūrų dėl priežasties, jog jie užsiima tokia nelegalia veikla ir išryškėja, kad Lietuvoje gautas diplomas yra neteisėtas, tai yra signalas skubiai uždaryti tokią mokyklą ir atimti neformaliojo švietimo įstaigos statusą.
J. Dautartas: Tai yra ne tik švietimo, bet visų pirma ir nacionalinio saugumo klausimas. Štai, kaip ir prisiminė profesorius V. Daujotis, buvo svarbus kreipimasis ir į Konstitucinį Teismą.
T. Dapkus: Bet Konstitucinis Teismas „numuilino“ šį Jūsų frakcijos inicijuotą kreipimąsi.
J. Dautartas: Na taip, sakykim, nuplautas su putomis, bet siūlysiu frakcijai, kad vertėtų pakartoti šį kreipimąsi į Konstitucinį Teismą ir manau, kad tą ir padarysim. Įvaizdžio atžvilgiu – tai kaip kontrabanda su tokių produktų sulaikymu. Jei kokia neformalaus švietimo įstaiga ima rinkliavą ir duoda ne sertifikatą ar panašų dokumentą, o aukštojo mokslo diplomą, tai yra kaip įrodymas, kad ta įstaiga turėtų būti uždaryta. Turėtų būti tokia logiška seka. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas turi reaguoti ir, manau, surengsime klausymus pasikvietę ir šios diskusijos dalyvius bei tų įstaigų atstovus, nes reikia su šiuo reikalu baigti. Tokia terpė yra ir didelės galimybės žvalgybų veiklai. O tai, jog apie 400 mūsų teisininkų baigė tokias „patrumpintas“ studijas dar parodo ir sovietinį požiūrį į jas.
T. Dapkus: Ar galėtumėte priminti Teisingumo ministerijos aukštų pareigūnų ryšius su nelegaliomis rusiškomis aukštosiomis mokyklomis?
V. Daujotis: Teisingumo ministerijos Teisėkūros ir viešosios teisės departamento direktorė Živilė Liekytė dalyvavo Apeliacinės komisijos posėdyje kaip šios komisijos narė, kuriame buvo svarstomas Kaliningrado valstybinio universiteto (šiuo metu – Rusijos Imanuelio Kanto valstybinis universitetas) absolventės J. Mironenko apeliacija dėl Studijų kokybės centro sprendimo, kuriuo atsisakoma pripažinti jos užsienyje įgytos teisininko kvalifikacijos įvertinimą. Atsisakyta dėl to, kad prieš šias studijas apeliantė J. Mironenko dvejus metus neakivaizdžiai studijavo Rusijos švietimo akademijos universiteto Vilniaus filiale. Po šių studijų, nepatikrinus įgytų žinių (t. y. be stojamojo egzamino) ir įskaičius 13 studijų dalykų, išlaikytų šioje istaigoje, J. Mironenko buvo priimta iškart į trečiąjį Kaliningrado valstybinio universiteto kursą ir baigusi šią aukštąją mokyklą įgijo teisininko kvalifikaciją. Tačiau šios studijos Vilniuje vyko neturint Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų leidimo įgyvendinti formalųjį švietimą Lietuvoje, tad Studijų kokybės vertinimo centras prilygino jas neformaliam suaugusiųjų švietimui ir atsisakė pripažinti jau Kaliningrade įgytą diplomą. Komisijos narė Ž. Liekytė balsavo, kad būtų patenkintas J. Mironenko skundas, nors posėdyje Komisijai pateiktuose dokumentuose buvo nurodyta, kad ta pati Ž. Liekytė tame pačiame nelegaliai veikusiame Rusijos švietimo akademijos universiteto Vilniaus filiale buvo viena iš dėstytojų. J. Mironenko dabartinė Apeliacinės komisijos narė Ž. Liekytė dėstė Lietuvos teismų sistemos kursą, studentė J. Mironenko atsiskaitė už šį kursą pas Ž. Liekytę. Dalyvauti ir nenusišalinti nuo šio skundo svarstymo yra akivaizdžiai nederantis valstybės tarnautojos veiksmas, nes kokį kitokį sprendimą ji galėjo priimti, jei nebalsuoti už savo buvusios studentės apeliaciją – juk kitaip Ž. Liekytė diskredituotų savo asmeninį darbą.
E. Stumbrys: Mane šokiravo, kad per šios apeliacijos aptarimą, kuriame kaip komisijos narys taip pat dalyvavau, Ž. Liekytė teigė, kad studijų kokybę toje įstaigoje ji puikiai išmano, nes kartu su kitais kolegomis iš Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ten dėstė. Tačiau faktą apskritai, jog visos studijos vyko nelegaliai – ignoravo. Kuo čia dėtas studijų kokybės vertinimas?
T. Dapkus: Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) priėmė sprendimą, kad Teisingumo ministerijos Teisėkūros ir viešosios teisės departamento direktorė Živilė Liekytė tokiais savo veiksmais pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus. Šį sprendimą Ž. Liekytė apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir šio teismo kolegija (pirmininkas ir pranešėjas Bronius Januška) patenkino jos skundą ir VTEK sprendimą panaikino.
J. Petkevičienė: Vyriausioji tarnybinės etikos komisija apeliacine tvarka skundžia šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą Vyriausiajam administraciniam teismui. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijoje nedažni tokie atvejai, kai susiduriama su nematerialiu asmeniniu suinteresuotumu, tačiau vis tiek įstatymo atžvilgiu yra suinteresuotumas ir jo pagrindu egzistuojantis privatus interesas, kai tarnautojui nederėtų dalyvauti įvairiuose sprendimų priėmimo procedūrose, susijusiose su jo interesu.
T. Dapkus: Padirbi nelegalioje įstaigoje ir vėliau sakai, kad ta įstaiga gera, nes aš joje dirbau...
J. Petkevičienė: Be abejo, tarnautojas šiuo atveju negalėjo būti nešališkas, o tai – būtina dirbant tokį darbą.
V. Daujotis: Stebiuosi šiuo Vilniaus apygardos administracinio teismo kolegijos sprendimu, nes jame tiesiai daroma išvada, kad nekonstatuotinas interesų konfliktas. Vadinasi, Ž. Liekytė elgėsi nešališkai. Čia tas pats, jei statyčiau namą, surinkčiau iš gyventojų pinigus, tas namas paskui nugriūtų, o mane įtrauktų į tyrimo komisiją nešališkai ištirti pastato griūties, ir aš pats ištirčiau, kad namas buvo tinkamai pastatytas. Tiek akivaizdus interesų konfliktas. Tai dar kartą iliustruoja, kad nelegalių rusiškų mokyklų problema Lietuvoje nėra sprendžiama, o tik užtušuojama.
A. Sadeckas: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas yra pasisakęs, kad tokių nelegalių Rusijos aukštųjų mokyklų veikla neprisideda stiprinant mūsų valstybės nacionaliniam saugumui palankias sąlygas. Ypač kai kalbama apie teisėsaugos ir kitų statutinių institucijų pareigūnus, besimokančius tose mokyklose. Tuo labiau, kai visi akivaizdžiai matome vis didėjantį Rusijos geopolitinių, artimojo užsienio, energetinių ambicijų kontekstą. Galų gale, prisiminkime paskutinę Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino kalbą Miuncheno saugumo konferencijoje. Todėl nevertinti politiškai ar nacionalinio saugumo atžvilgiu to, kad tose aukštosiose mokyklose mokosi mūsų pareigūnai, kurie ypač domina užsienio specialiąsias tarnybas, reikštų neįvertinti tų sąlygų, kurios gali būti kenksmingos mūsų nacionaliniam saugumui. Štai ir žinomas pavyzdys, apie kurį dabar oficialiai kalba Rusijos žvalgybos ir kontržvalgybos karininkai savo memuaruose – Maskvos valstybinis P. Lumumbos universitetas. Nenoriu lyginti su dabartinėmis mokyklomis, tačiau dabar jau atvirai pasakoma, ką tame universitete ir kokiu tikslu rengė Sovietų Sąjunga ir ko norėjo iš tų studentų. Antra, šis klausimas nesprendžiamas dėl teisėsaugos vadovų, kurių dėmesį jau ne kartą atkreipėme, požiūrio, kuris nėra pakankamai įvertinantis situaciją. Ypač pabrėžtina, kad pareigūnams, dirbantiems su valstybės paslaptimis, reikėtų daryti tam tikrus apribojimus dėl studijų tokiose mokyklose.
T. Dapkus: Kodėl tokios įstaigos plinta Lietuvos, Latvijos, Estijos respublikose, Ukrainoje? Štai per keletą metų keturis kartus Lietuvoje išaugo studentų, nelegaliai baigusių šias rusiškas akademijas, universitetus, institutus, kuriose studijos vyksta pagal ideologizuotas instrukcijas iš Rusijos federalinių ministerijų, kitų vyriausybinių institucijų. Egzistuoja tam tikras pavaldumas Maskvai.
V. Daujotis: Tam yra gera terpė. Yra netgi šiam tikslui parengti memorandumai ir jie net nėra slapti. Jau prieš trejus–ketverius metus buvo paskelbti tokie dokumentai dėl energetikos ir srautų diversifikacijos – kad būtų apeitos šalys, kurios nėra po Maskvos sparneliu, taip jas baudžiant. Prieš keletą metų siūlymai, kad dujų srautai turi eiti aplenkiant tokias šalis, iš esmės įgyvendinti. Dėl švietimo taip pat. Šiuose memorandumuose dėmesys švietimui skiriamas jokiu būdu ne mažesnis nei energetikai. Tarp kitko, tų memorandumų kūrėjai tuo metu buvo atskirų sričių ekspertai. Dabar šių tekstų autoriai yra Rusijos Federacijos prezidento patarėjai – dirba tiesiai šalia V. Putino. Šie žmonės labai daug dėmesio skiria būtent švietimo dalykams ir laikosi nuostatų, kad okupuoti reikia žmonių protus visose šalyse, ypač buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, reikia turėti savų žmonių, nes be žmonių juk savo planų neįgyvendinsi, įtakos neišlaikysi. Jei prieš penketą metų buvo galima truputį pašaipiai žiūrėti į šiuos dokumentus, tai dabar iš naujo perskaitęs matai, kad viskas yra realizuojama tiksliai, ta kryptimi einama ir daug kas jau yra įgyvendinta.
E. Stumbrys: Paskutinis faktas – į Studijų kokybės vertinimo centrą kreipėsi asmuo, Visagine nelegalioje institucijoje įgijęs vidurinį išsilavinimą. Anksčiau tokie faktai buvo negirdėti. Atrodo, kad jau ir tai prasideda. Tas puolimas stiprėja.
