„Sūnus pats kaltas, kokį gyvenimą pasirinko, aš kiek galėjau, ir į mokslus leidau, bet jis nenorėjo mokytis, o pasirinko tokį negerą kelią ir nelabai tikiu, kad jis pasikeis. Jis pasirinko vagysčių kelią“, – tikina Danutė, kuri mano, kad sūnų reikėjo auklėti dar griežčiau.
Laidoje Jonas neslėpdamas nuoskaudos mamai atskleis, ką jis išgyveno, kai ši po skyrybų į namus parsivedė patėvį.
Vyras atviras: vaikystėje patirtos traumos ir patėvio smurtas jį persekioja iki šių dienų. Kiekvieną vaikystėje patirtą traumą jis šiandien atsimena iki smulkmenų.
„Jis pastoviai gerdavo, užgerdavo mėnesiais, prarasdavo darbą… Nemačiau jokios meilės iš tų patėvių. Taip, kaltinu ir save kažkiek, buvau iš tavęs pavogęs pusantro tūkstančio eurų talonais, bet kam reikėjo leisti Valentinui, kad luptų mane su tuo pagaliu per tuos pirštus“, – ant mamos pyksta Jonas.
Nors vaikystėje Jonas prašė mamos palikti patėvį, kuris jį labai skriaudė, tačiau ši nesiėmė jokių veiksmų.
Danutė ginasi, kad buvo per jauna ir į viską žiūrėjo kitaip, nei šiandien: „Aš pati buvau baimės pilna, bet paskui aš su juo išsiskyriau. Jis pats išėjo, nes susirado kitą“.
Tačiau Jono sesuo Gabrielė įsitikinusi, kad broliui gyvenimą sugadino būtent mama, kuri norėjo atiduoti Joną į internatą, kai šis gyvenime nerado sau vietos.
Patėvio prigąsdintas Jonas dažnai bijodavo netgi grįžti į savo namus bei stengdavosi kuo ilgiau prabūti laiptinėje, ar prie Kauno marių, tik kad nesutiktų patėvio Valentino.
„Kaip mama gali išvis atiduoti savo vaiką į vaikų namus. Net minties negali būti atiduoti savo vaiką“, – pyktį ant Jono mamos liejo jo seserys.
Visą istoriją žiūrėkite:
