Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė VALIONYTĖ Šaukėnuose pristatė savo fotoalbumą „Didžioji Lietuva“. Penkis kilogramus sveriantis leidinys patvirtina didingą Lietuvos praeitį. Apie tai, kas įkvėpė išleisti tokį albumą ir apie Lietuvos likimą šiandieninėje kultūrų mėsmalėje signatarė dalijasi mintimis interviu „Šiaulių kraštui“.
Inventorizuotas paveldas
– Kodėl nusprendėte išleisti fotoalbumą su objektais, kurių Lietuva jau seniai nebeturi?
– Besimokydama vidurinėje mokykloje mėgau nagrinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapį. Jau tada svajojau apvažiuoti senosios mūsų valstybės teritoriją.
Svajonė pradėjo pildytis, kai 2004 metais Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo nariams organizavau pirmąją kelionę po LDK pilis.
Susikaupė didelis fotoarchyvas. Įspūdis buvo toks gilus, jog kilo mintis išleisti įspūdingiausių pilių fotoalbumą. Be to, supratau, kad privalau inventorizuoti mūsų kultūrinį paveldą už dabartinės Lietuvos ribų. Taip gimė fotoalbumo „Didžioji Lietuva" trys dalys. Pirmoji ir antroji apima kultūros paveldą Baltarusijoje, trečioji – Ukrainoje.
Šalia kiekvieno objekto nuotraukos yra trumpas aprašas ir žemėlapis, pagal kurį lengvai surasite norimą objektą. Ypač džiaugiuosi, kad 2009 metais pavyko 28 pilis nufotografuoti iš oro. Ukraina pro lėktuvo langą – tiesiog nepakartojama.
Valdė be kompiuterių ir telefonų
– Kokios mintys kyla lyginant šiandieninę ir Didžiąją Lietuvas?
– Valdyti didžiulę LDK valstybę valdovui reikėjo daug žinių ir sumanumo bei gebėjimų administruoti šią teritoriją. Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip buvo galima iš Vilniaus ar Trakų valdyti tokio dydžio valstybę, kai nebuvo nei telefonų, nei kompiuterių. Didžiosios Lietuvos valdovas buvo vienvaldis ir buvo jo asmeninė atsakomybė už priimamus sprendimus.
Demokratija diktuoja savo sąlygas. Valstybės valdymas tapo demokratiškesnis, tuo pačiu ir sudėtingesnis.
Dabar Lietuva yra ES ir NATO narė. Lietuvos vadovai dalį problemų patiki spręsti šioms organizacijoms. Tuo būdu perleidžia dalį šalies nepriklausomybės joms.
Be abejonės, šiandien pasaulio integracija yra visiškai kitokia nei XIV a. Stambaus kapitalo laisvas judėjimas sukėlė globalizacijos procesą. Šis diktuoja ir savo sąlygas pasauliui.
Mūsų kartai teko ypač sudėtingas iššūkis – atkurti Lietuvos nepriklausomą valstybę, ją integruoti į pasaulio tautų bendruomenę ir tuo pačiu rūpintis tautos ir valstybės išlikimu. O išlikti nelengva tautų mėsmalėje. Būtent šio iššūkio esmės dabartinė valdžia ir nesuvokia. Integracija be stuburo yra tautos ir valstybės tirpdymas. Tai dabar vyksta sparčiais tempais.
Kaimo kultūra – privalumas, o ne atsilikimo požymis
– Kaip mūsų valstybę ir žmones veikia priklausomybė Europai?
– Teigiamai. Mes esame pilnateisiai europiečiai, bet su lietuvišku mentalitetu. Vakarų Europoje klesti miesto kultūra, o Lietuvoje vyrauja kaimo ir miesto mišinys. Tuo mes iš esmės ir skiriamės. Tai yra traktuojama kaip šalies atsilikimo požymis. Tačiau įsigilinę suprastume, kad tai yra mūsų privalumas.
Mes esame išsaugoję tai, ką Vakarų Europos šalys yra praradusios negrįžtamai. Globalizacija naikina tautų ir valstybių savitumus, atneša savą kultūrą ir tradicijas, kurios ne kas kita, kaip kultūrų mišrainė. Tuo būdu pasaulis vienodėja, o tautos praranda savo tikrąjį veidą ir pamažu ištirpsta.
Tik psichologinis spaudimas Lietuvai
– Ką manote apie galimą Jungtinių Europos valstijų sukūrimą?
– Europos komisaras Ž. E. Barozas, atvykęs į Lietuvą, labai aiškiai pasakė, kad tautinių valstybių neliks. Tai reiškia, kad komisaro galvoje kuriama ES federacija. O tai visiškai nepriimtina Lietuvai. Mes esame maža tauta gyventojų skaičiumi, ir mūsų rinka yra nedidelė.
Komisaras tokias mintis Lietuvoje gali laisvai reikšti, bet mes privalome iš to daryti išvadas. Neįsivaizduoju, kaip tokios mintys galėtų būti reiškiamos Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijoje. Tuo labiau nemanau, kad anglai ar prancūzai sutiktų atsisakyti savo valstybių ir taptų ES bendrinės giminės piliečiais. Šiame komisaro teiginyje įžiūriu tik psichologinį spaudimą Lietuvai.
Manau, kad yra kitų būdų spręsti ES valdymo klausimą, nepažeidžiant valstybių suvereniteto. Svarbiausia, kad visi esminiai sprendimai būtų priimami ne valdžios, bet tautos referendumo keliu.
Mus tirpdyti padeda ir Vyriausybė
– Ar tikite, jog lietuviams pavyks išsaugoti tapatumą sparčiame globalizacijos procese?
– Išsaugosime tiek, kiek sugebėsime atsispirti nutautėjimui ir nutautinimui. Lietuvos valdžia jau atsisakė pase įrašyti tautybę, lyg kokią smulkmeną.
Tuo tarpu man tai yra svarbu. Tautybė yra pagrindinis mano, kaip Lietuvos pilietės, identifikavimo kodas. Lietuva priėmė jai primestas globalizacijos žaidimo taisykles be išlygų.
Vyriausybė parengė, o LR Seimas patvirtino Lietuvos vystymosi strategiją iki 2030 metų. Tokią strategiją drąsiai galima pavadinti Lietuvos išsivaikščiojimo po pasaulį strategija.
Turime šansą išlikti tik tada, jei tauta bus parengta įveikti šį iššūkį, o valdžia vykdys kryptingą politiką tuo klausimu. Deja, dabar vyksta viskas atvirkščiai. Tik gražiais žodžiais šio klausimo neišspręsime. Tam būtini labai konkretūs darbai.