Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Kiekvieną kartą kalbant apie naujus rinkimus, viskas kartojasi ir man primena A. Tolstojaus pasaką „Auksinis raktelis“ - „DAR NAKTIS, TAMSU, O NUO PAT ANKSTYVO RYTO KVAILIŲ ŠALYJE VIRTE VERDA DARBAS, PINOKIS KASA DUOBĘ IR RUOŠIASI SODINTI AUKSINIUS“, tik rezultatų, derliaus vis nėra ir nėra. Kiekvieną kartą prieš rinkimus „Kvailių šalyje“ darbas virte verda, tai auksines monetas sodino „Tvarka ir teisingumas“, tai darbiečiai, tai prisikėlėliai, o laimi arba socialdemokratai, arba konservatoriai. Pagal daugiametę praktiką dabar socialdemokratų eilė laimėti. Praeina rinkimai, paskui ateina rudenėlis ir tos šaltos naktys, viso to rezultatas buvo yra ir bus alkani pensininkai, basi pareigūnai, mokytojai, medikai, korupcija, bedarbystė, ubagystė, migracija ir t.t.
Kaip statistinis Lietuvos pilietis, manau, kad šiuo momentu asmenybės, partijos ir jų lyderiai, nedaug ką lemia. Mūsų visų tragedija sukurtoje sistemoje, reikalingi kardinalūs sisteminiai pokyčiai, o būtent apie tai, nei vieni, iš vadinamųjų nesisteminių politinių susivienijimų, nekalba.
Kapitalistinė kaip ekonominė ir socialinė sistema, savo jau atgyveno. Demokratija, kaip valdymo forma virto kapitalokratija. Išrinktieji valdytojai jau seniai atstovauja ne tautos daugumos interesus, o finansiškai stiprių monopolijų interesus. Pasaulį valdo monopolijos, reikia tiesiog atvirai tai pripažinti, tai turi tapti atskaitos tašku.
Šiai dienai pastebima, kad pasaulinės monopolijos pradeda byrėti, lėtai, bet byra. Visame pasaulyje vis didėjančių skolų poveikis, maisto ir energetikos kainų didėjimas, atotrūkio tarp turtingiausių ir skurdžiausių augimas, užimtumo problemos, visa tai sukelia politinį nestabilumą ir tampa visuotiniu reiškiniu.
Asmeniškai aš manau, kad dabartinės krizės pražudys visą šitą pragaištingą, atgyvenusią sistemą. Tas atotrūkis, vidurinės klasės nuskurdinimas sunaikins pačias monopolijas. Per pasaulį viena po kitos rieda krizės, jos niekada nesibaigs, nes reikalingi kardinalūs pokyčiai, o jų niekas nesiima, nes niekas nenori eiti prieš kapitalokratiją. Krizės skurdina tautas, paskolos nepadeda, investicijos neatsiperka, nes kuo didesnis skurdas, tuo mažesnė gyventojų perkamoji galia, gamyba viršija paklausas ir neatsiperka. Darbo vietų robotizavimas ir kompiuterizavimas sukuria bedarbystę, atsirado socialiai remtinas bedarbių sluoksnis, kuris tesugeba gyventi tik iš pašalpų. Uždaras ratas, be išeities, kiek neduok, vis vien maža. Mes, Lietuva, didžiąją dalį savo gamybos sunaikinome, gyvename iš paskolų ir toliau grimzdam į vis didesnes skolas, nes niekas nesupranta vieno dalyko, mums paskolas duoda tik tam, kad mes pirktume svetimą produkciją, taip mes palaikome ne savo, o svetimą ekonomiką, juk savo gamybą (atominę elektrinę, savo pramonę, gamyklas, žemės ūkį) praktiškai sunaikinome savo rankomis, todėl mūsų skolos ir ne tik mūsų, tik didėja. Turi atsirasti naujos valdymo formos, naujos ekonominės, socialinės sistemos. Kokios jos bus, kokios turi būti, apie tai niekas nekalba, nes praktiškai niekas nežino atsakymo.
Kai kas bando startuoti į Seimą. Bet kas bebūtų išrinktas, esminių pokyčių nebus, kol esame šioje socialinėje ir ekonominėje sistemoje, kol egzistuoja kapitalokratija, pokyčiai neįmanomi, nes tokia sistema. Tai sisteminė krizė, bet apie ją, bent jau Lietuvoje niekas nekalba. Lietuvai vienai, kad ir kokia valdžia bebūtų išrinkta, naujiems pokyčiams atsirasti niekas neleis, per daug įvairiausių interesų. Sisteminių pokyčių paankstinimas sukels chaosą.
Todėl asmeniškai aš manau, kad rinkimai, į kuriuos taip visi deda viltis jokių kardinalių pokyčių neatneš, nes pati esama sistema, savo jau atgyveno ji leidžia paskutinį kvapą, paskutines konvulsijas.
O pabaigai noriu pasakyti, kad reikia kalbėti, ne apie tai, kaip paimti valdžią. Reikia kalbėti apie tai, kas negerai, ką į ką reikia keisti, kokią pasirinkti socialinę, ekonominę sistemą, valdymo formą, kaip ir kokiomis pajėgomis tai padaryti.
Kaip statistinis Lietuvos pilietis, manau, kad šiuo momentu asmenybės, partijos ir jų lyderiai, nedaug ką lemia. Mūsų visų tragedija sukurtoje sistemoje, reikalingi kardinalūs sisteminiai pokyčiai, o būtent apie tai, nei vieni, iš vadinamųjų nesisteminių politinių susivienijimų, nekalba.
Kapitalistinė kaip ekonominė ir socialinė sistema, savo jau atgyveno. Demokratija, kaip valdymo forma virto kapitalokratija. Išrinktieji valdytojai jau seniai atstovauja ne tautos daugumos interesus, o finansiškai stiprių monopolijų interesus. Pasaulį valdo monopolijos, reikia tiesiog atvirai tai pripažinti, tai turi tapti atskaitos tašku.
Šiai dienai pastebima, kad pasaulinės monopolijos pradeda byrėti, lėtai, bet byra. Visame pasaulyje vis didėjančių skolų poveikis, maisto ir energetikos kainų didėjimas, atotrūkio tarp turtingiausių ir skurdžiausių augimas, užimtumo problemos, visa tai sukelia politinį nestabilumą ir tampa visuotiniu reiškiniu.
Asmeniškai aš manau, kad dabartinės krizės pražudys visą šitą pragaištingą, atgyvenusią sistemą. Tas atotrūkis, vidurinės klasės nuskurdinimas sunaikins pačias monopolijas. Per pasaulį viena po kitos rieda krizės, jos niekada nesibaigs, nes reikalingi kardinalūs pokyčiai, o jų niekas nesiima, nes niekas nenori eiti prieš kapitalokratiją. Krizės skurdina tautas, paskolos nepadeda, investicijos neatsiperka, nes kuo didesnis skurdas, tuo mažesnė gyventojų perkamoji galia, gamyba viršija paklausas ir neatsiperka. Darbo vietų robotizavimas ir kompiuterizavimas sukuria bedarbystę, atsirado socialiai remtinas bedarbių sluoksnis, kuris tesugeba gyventi tik iš pašalpų. Uždaras ratas, be išeities, kiek neduok, vis vien maža. Mes, Lietuva, didžiąją dalį savo gamybos sunaikinome, gyvename iš paskolų ir toliau grimzdam į vis didesnes skolas, nes niekas nesupranta vieno dalyko, mums paskolas duoda tik tam, kad mes pirktume svetimą produkciją, taip mes palaikome ne savo, o svetimą ekonomiką, juk savo gamybą (atominę elektrinę, savo pramonę, gamyklas, žemės ūkį) praktiškai sunaikinome savo rankomis, todėl mūsų skolos ir ne tik mūsų, tik didėja. Turi atsirasti naujos valdymo formos, naujos ekonominės, socialinės sistemos. Kokios jos bus, kokios turi būti, apie tai niekas nekalba, nes praktiškai niekas nežino atsakymo.
Kai kas bando startuoti į Seimą. Bet kas bebūtų išrinktas, esminių pokyčių nebus, kol esame šioje socialinėje ir ekonominėje sistemoje, kol egzistuoja kapitalokratija, pokyčiai neįmanomi, nes tokia sistema. Tai sisteminė krizė, bet apie ją, bent jau Lietuvoje niekas nekalba. Lietuvai vienai, kad ir kokia valdžia bebūtų išrinkta, naujiems pokyčiams atsirasti niekas neleis, per daug įvairiausių interesų. Sisteminių pokyčių paankstinimas sukels chaosą.
Todėl asmeniškai aš manau, kad rinkimai, į kuriuos taip visi deda viltis jokių kardinalių pokyčių neatneš, nes pati esama sistema, savo jau atgyveno ji leidžia paskutinį kvapą, paskutines konvulsijas.
O pabaigai noriu pasakyti, kad reikia kalbėti, ne apie tai, kaip paimti valdžią. Reikia kalbėti apie tai, kas negerai, ką į ką reikia keisti, kokią pasirinkti socialinę, ekonominę sistemą, valdymo formą, kaip ir kokiomis pajėgomis tai padaryti.
kodel visur komentaruose zeminami zmones pareiske dalyvausiantys rudeni rinkimuoses -........ gal del to kad nepriklauso nomenklaturinems partijoms ?
abejones abejojantiems . parsidaveliams - sauja sidabriniu.
autorius raso vis geriau ir tiksliau , tik va ar bus rezultatas ? ar zmones islis is savo kiauto ?
straipsniais bando nusitiest kelią prie lovio, ir nesvarbu, kad deklaruoja nesibalotiravimą. Matulevičius irgi tą patį deklaravo - o dabar pirmasis alkūnėm besisklaidydamas lekia...
atvejį.Įsisavinti Europos milijonai -išvalytas miestelio tvenkinys.Tačiau į jį ir toliau teka rimtų miestelio dėdžių kanalizacija...Išplauti milijonai.Nes gamtos apsauga kurčia ir akla?
bet kol neištirtos Garliavos bylos,tol man visi kiti klausimai neturi prasmės.Ant popierinių pamatų pastatytoje valstybėje,rimtai kalbėti,labai groteskiška.Beprasmybė.Vis tiek viskas žlugs.
Ką daryti?