Apie dirbtinio intelekto keliamas rizikas vaikų psichinei sveikatai pastaruoju metu teko diskutuosi skirtinguose formatuose: tarptautinėse konferencijose – Pasaulio moterų politikos lyderių forume Juodkalnijoje ir 32-ojoje Moterų lyderių konferencijoje Chaifoje, ir, žinoma, Lietuvos Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijoje. Ši tema tampa vis aktualesnė: populiarėjant DI, daugėja ir tyrimų, atvejų ir įrodymų, kad DI grindžiamos pokalbių sistemos dar nėra brandžios ar saugios, ypač kai kalbame apie emocinį ar psichologinį palaikymą.
Ką rodo tyrimai?
Dar 1960-aisiais mokslininkas Joseph Weizenbaum sukūrė programą „Eliza“, imituojančią psichoterapeuto pokalbius. Nors sistema buvo itin paprasta, daugelis vartotojų tikino, kad ji juos „supranta“. Šis reiškinys buvo pavadintas „Eliza efektu“ – žmogaus polinkiu suteikti technologijai žmogiškas savybes.
Praėjus beveik šešiasdešimčiai metų šis efektas tik sustiprėjo. Šiuolaikiniai pokalbių robotai meistriškai imituoja emocijas, kuria suasmenintus atsakymus ir suteikia iliuziją, kad egzistuoja tikrasis ryšys. Daugelis vartotojų – ypač paaugliai – patiki, kad DI juos iš tiesų „girdi“ ir „supranta“ geriau nei artimieji (draugai ar tėvai). Tai nėra atsitiktinumas: sistemų algoritmas sąmoningai kuriamas taip, kad skatintų emocinį įsitraukimą.
2024 m. žurnale JAMA Network Open paskelbtas tyrimas, vertinęs 29 dirbtinio intelekto pokalbių robotų reakcijas į simuliuotas savižudybės rizikos situacijas, atskleidė nerimą keliančią tendenciją: net 60 proc. sistemų nesugebėjo adekvačiai reaguoti į pavojų ir pateikti pagalbos kontaktus ar nukreipti į krizės linijas. Kai kurios – netgi palaikė savižudiškas mintis.
Panašias išvadas pateikė ir Nature Machine Intelligence (2023): DI sistemos, siekdamos atrodyti empatiškos, dažnai atspindi ir sustiprina vartotojo emocijas, nesuvokdamos situacijos pavojingumo. Tai gali būti ypač rizikinga paaugliams, kurie yra dar labiau linkę į antropomorfizaciją, t.y. priskiria technologijoms žmogiškas savybes, konsultuojasi kaip su psichoteraupeutu arba net laiko DI geriausiu draugu.
2025 m. tyrimai rodo, kad 13,1 proc. JAV jaunimo (12–21 m.) reguliariai kreipiasi į DI sistemas dėl emocinės/psichologinės paramos. O iš 60 skirtingiems pokalbių robotams pateiktų scenarijų, net trečdalis aktyviai palaikė žalingus pasiūlymus, ir nei vienas jų nepaprieštaravo šioms idėjoms.
Vaikų saugumas internete – vis dar pažeidžiamas, o atsakomybė – bendra
Pagal naujausią EU Kids Online tyrimą, beveik 45 proc. Lietuvos vaikų susiduria su žalingu turiniu internete, 30 proc. patiria kibernetines patyčias, ir net 60 proc. teigia, kad tėvai mažai domisi jų veikla internete. 2024 m. Youth Planet atlikti tyrimo rezultatai parodė, kad Vilniuje mažiau negu pusė apklaustų 13-mečių savo psichikos sveikatos būklę vertina gerai (iš jų merginų – tik 36 proc.). Taigi, labai didelė tikimybė, kad vis daugiau Lietuvos jaunimo kreipsis psichologinės paramos ne į profesionalus, o į technologijas, kurios neduoda nei emocinės paramos garantijų, nei efektyvios apsaugos nuo manipuliacijų ar dezinformacijos.
Technologijos yra įrankis ir nėra blogis – bet jos nėra ir sprendimas. Pažanga turi eiti išvien su atsakomybe, kuri pirmiausia, be abejo, tenka tėvams domintis bei prižiūrint vaikų veiklą internete. Youth Planet atlikti tyrimai taip pat indikuoja, kad deja, bet dažnai tėvai ne tik nežino kaip ir su kuo jų vaikai leidžia laiką bendraudami internetinėje erdvėje, tačiau dažnu atveju net realiame gyvenime nepažįsta savo vaikų draugų. Akivaizdu, kad viena esminių priežasčių kodėl sparčiai išpopuliarėjus dirbtinio intelekto programėlėms tiek vaikai, tiek ir suaugę itin lengvai „susidraugauja“ su DI pokalbių robotais - yra būtent žmonių tarpusavio socialinių ryšių siaurėjimas arba net izoliavimasis.
Labai svarbu, kad šiame technologijų vystymosi etape nevėluotume sprendžiant dirbtinio intelekto veiklos sureguliavimo klausimus tiek Europos Sąjungos, tiek ir valstybiniu lygiu. Negalima leisti, kad DI sistemos, galinčios daryti įtaką žmogaus emocijoms ar sprendimams, būtų beatodairiškai testuojamos realių žmonių – ypač vaikų – sąskaita.
Europos Sąjunga jau ėmėsi veiksmų: Digital Services Act (DSA) reglamentas įpareigoja didžiąsias platformas vertinti nepilnamečiams kylančias rizikas, mažinti žalingą turinį ir didinti skaidrumą. Tai naujas etapas, kai technologijų atsakomybė tampa teisiškai apibrėžta.
Valstybė ir švietimo sistema turi kryptingai stiprinti kritinį mąstymą, technologinį raštingumą ir atsakingo DI naudojimo įgūdžius nuo ankstyvosios vaikystės, kadangi interneto vartotojų amžius nuolat „jaunėja“. Vaikai turi žinoti, kad pokalbis su DI – tai ne pokalbis su žmogumi, o informacija, kurią pateikia algoritmas ir tai nėra objektyvi tiesa.
Tai turėtų tapti šiuolaikinio ugdymo dalimi – kaip medijų raštingumas ar pilietinis ugdymas. Europos BIK+ (angl. Better Internet for Kids) strategija jau nubrėžė tris pagrindines kryptis: apsauga nuo žalingo turinio, skaitmeninio, ypač socialinių tinklų ir DI (medijų) raštingumo stiprinimas bei aktyvus vaikų įsitraukimas kuriant jiems saugią skaitmeninę aplinką. Tačiau ir nacionalinėje erdvėje negalime apsiriboti vien standartinėmis švietimo programomis, turime ieškoti ir įgyvendinti kompleksinius sprendimus – nuo socialinių reklamų (pvz. per nacionalinį transliuotoją ir labiau orientuotą į tėvus) iki psichologinės pagalbos prieinamumo, kuris Lietuvoje vis dar yra ribotas.
Tėvų ir šeimos vaidmuo yra palaikyti ryšį ir skatinti atvirą dialogą. Technologijų neišvengsime, todėl svarbu ne drausti, o kalbėtis ir domėtis. Suprasti, kokius įrankius ir kaip dažnai vaikai naudoja, kokias temas jie aptaria internete. Saugumas neapsiriboja elementariais saugos filtrais ir pavojingo turinio kontrole, jį užtikrinti gali tik pasitikėjimas ir atvirumas šeimoje. Paaugliai, jaučiantys atskirtį ar nerimą, kreipiasi į DI, nes jis atrodo saugus, empatiškas ir visada pasiekiamas. Tačiau ilgainiui šis „virtualus draugas“ vaikus ir paauglius dar labiau atitolina nuo realių santykių ir gali skatinti emocinę priklausomybę.
Valstybė turi padaryti savo darbą – reaguoti atitinkamu reguliavimu teisinėje bazėje, aktualizuoti švietimo sistemą supažindinant tiek su galimybėmis, tiek ir su pavojais, tačiau nenuginčijamai - tėvų domėjimasis yra geriausias priešnuodis ir veiksmingiausias algoritmas prieš galimus pavojus. Dirbtinis intelektas yra įrankis, pagalba, tačiau jokiu būdu tai negali tapti žmogiškojo ryšio pakaitalu vaikui.
Jekaterina Rojaka yra Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
