Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su istoriku Algimantu Kasparavičiumi.
Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo ganėtinai drastiški veiksmai aplink Grenlandiją kuria mums klausimų, kiek mes esame saugūs Lietuvoje, Europoje, kai Amerika elgiasi taip. Jūsų prognozė?
Turbūt paskutinis šiandien, vakar paviešintas dalykas, tai „Taikos taryba“, į kurią jis pakvietė 60 valstybių. Lietuvos nepakvietė. Iš pradžių tie pakviestieji džiaugėsi. Mačiau kaip džiaugiasi, kiek neminėsiu jau mūsų kai kurie kaimynai pakviesti, bet kai pamatė, kur tas vyksta ir kur link viskas rutuliuojasi ir kiek yra pakviesta, tas džiaugsmas taip tyliai išnyko. Bet kalbant apie mūsų saugumą, turbūt yra faktas tas, kad mes likome visiškai nepastebėti, Trumpo mes esame nepastebėti. Trumpai tariant, senoji tarptautinė sistema jau ne erozija vyksta, vyksta jos akivaizdi degradacija. Na, kaip tame internacionale pasaulį seną sunaikinsime ir pastatysime kažkokį naują. Tai Trumpas veikia pagal šitą formulę ir klausimas šiandien Lietuvai, man atrodo, yra vienas, kur šiame naujame pasaulyje, kokia bus Lietuvos vieta. Akivaizdu tai, kad tos investicijos moralinės, etinės, karinės, finansinės, sakykime, ideologinės, kurios buvo sudėtos į tą jau nueinantį pasaulį, turbūt taip galima sakyt, Šiaurės Atlanto organizacija, tame tarpe ir Europos Sąjunga.
Manote, kad NATO ir Europos Sąjunga nueina kartu su senuoju pasauliu?
Manau, kad tai taip. Deja, be NATO aš sunkiai įsivaizduočiau Europos Sąjungą. Aš manau, ji iškilo iš tų pačių šaknų. Deja, aš manau, žlungant šitam flangui, šiuo atveju NATO, Europos Sąjungos perspektyvos tampa labai miglotos, man atrodo, ir ta degradacija gali visiškai griūti artimiausiais turbūt metais. Prognozuoti yra labai sunku, kada mes turime neprognozuojamą prezidentą Jungtinių Valstijų, prognozuoti yra labai sudėtinga.
Kokia tada yra mūsų vieta, Lietuvos vieta Baltijos valstybių naujoje saugumo architektūroje?
Scenarijų gali būti labai įvairių. Šiuo atveju mes greičiausiai grįšime į tą pačią istorinę paradigmą, kurioje mes turbūt sukomės nuo 18 amžiaus pradžios, kada Petras pirmasis paskelbė Rusijos imperiją. Konkurencija tarp Hinterlando, kurį valdo, didžiąją dalį Hinterlando valdų, pagal Makinderį valdo Rusija ir likusios Europos. Nu ir čia dar, aišku, kažkiek įsipina Jungtinės Valstijos.
Bet mes tada visą laiką atsidurdavome Rusijos įtakos zonoje?
Be jokios abejonės, nes mes esame šalia, o mes esame dabar ne tik šalia Rusijos, mes esame tarp Rusijos, tarp Kaliningrado ir ir Baltarusijos. Beje, Baltarusijos prezidentas Lukašenka yra pakviestas tarp tų 60 valstybių, parodant jo statusą ir reikšmę, ir svorį galų gale. Kita vertus, Trumpas yra verslininkas, žmogus, kuris yra įpratęs sverti daiktus ir juos įvertinti, pirkti arba parduoti. Ir jis, manyčiau, labai aiškiai pamatė tą negalią, Europos Sąjungos negalią ir ypatingai tų Europos mažųjų valstybių negalią ir todėl jos jam neįkvepia nei optimizmo, nei kažkokios prasmės dėl jų kovoti.
Pone Kasparavičiau, mūsų politikai vis dažniau girdime juos kalbant apie tai, kad Amerika jau nebėra mūsų strateginė sąjungininkė, elgiasi kaip priešė dažnai, o Europos valstybės per silpnos, kad mus apgintų. Todėl turime planuoti savo ateitį taip, kad gali tekti gintis vieniems. Ar tai realistinis požiūris?
Matote, politikai visada meluoja, bet jie gali dvejopai meluoti. Viena vertus, nėra didelė problema, kada politikai meluoja kitiems. Didžioji problema prasideda tada, kada jie pradeda meluoti patys sau.
O kurioje vietoje čia melas?
Šiuo atveju jie iš pradžių melavo mums, manau akivaizdžiai melavo, kad su mūsų įstojimu į Šiaurės Atlanto organizaciją, mūsų saugumas... kad Atlanto organizacija yra tokia saugi, kokios dar nebuvo pasaulyje. Nors ji, aš kartą kartojau, kad ji niekur niekada nebuvo laimėjusi, niekur nebuvo niekada kariavusi. Kitas momentas buvo, kad 5-asis straipsnis mus apgins visais atvejais ir kad tai yra amžina ir nekeičiama. Dabar, kai tas miražas tiesiog išsisklaidė, jis netgi be karo išsisklaidė, galima taip sakyti, arba tam karui esant paraštėje, tam tikra prasme šalia Europos Sąjungos, šalia NATO išsisklaidė šitas miražas. Dabar jie apgaudinėja save lygiai taip pat blogai, kad jie save apgaudinėja ir visuomenę, Lietuvos piliečius, kad mes tariamai gyvendami tarp Kaliningrado ir Rusijos, Rusijos pasaulio, kaip vadino Putinas, esame pajėgus apsiginti. Aš manyčiau, kad mums reikėtų grąžinti klasikinę tradicinę diplomatiją į mūsų dienotvarkę, mūsų kasdienę politinę dienotvarkę, tvarkaraštį. Reikėtų, manyčiau, ilgai nelaukiant, nežinau, keisti visą eilę ministrų, keisti galbūt kitus aukštus pareigūnus, nes su tuo įdirbiu, su ta ideologine kupra, atleiskite, su kuria jie vaikšto ir šiandien kartoja kaip poterius, aš manau, kad šiame pasaulyje jie nei sau neras vietos, nei kas blogiausia valstybei. Mes šiaip jau dabar esame tokioje padėtyje, kada sakyčiau, ant stalo yra tarsi mūsų valstybė ir mes labai atsainiai žaidžiame kortomis iš tos valstybės likimo, kurios mes ilgai laukiame. Mes laukiame 50 metų po sovietinės okupacijos. Paskui buvo mūsų nepriklausomybės kova, taiki, bet efektyvi, pripažinkime. Paskui mes pasigavome karinę retoriką ir su ta karine retorika mes, ko gero, sėkmingai pralaimėsime.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
