Vyriausybė nusprendė, kad kitais metais turėsime šešis ilguosius savaitgalius. Tiesa, galbūt ne visi dirbantys lietuviai, nes šis valdžios sprendimas privalomas tik valstybinėms įstaigoms, o visiems kitiems yra rekomendacinis.
Šeši ilgieji savaitgaliai per metus – daug tai ar mažai? Kodėl vieni privalės per juos nedirbti, o kiti – ne? Apie tai „Respublika“ kalbasi su politologu, Kauno technologijos universiteto profesoriumi Algiu Krupavičiumi.
– Kitais metais mūsų laukia šeši ilgieji savaitgaliai, kai žmonės ilsėsis ir nedirbs. Ko iš to gali tikėtis Lietuva – daugiau naudos ar žalos?
– Artėja šventės, tai ir atsakysiu šiek tiek linksmiau. Grįžtam atgal į viduramžius, nes žinoma, kad tada gyvenę žmonės maždaug trečdalį savo laiko nedirbdavo ir šis laikas jiems būdavo laisvadieniai.
Tiesa, tais laikas darbo krūvis buvo mažesnis, šiuolaikinės visuomenės yra daug labiau darboholiškos. Ypač Vakarų šalys, JAV. Savo darboholizmo tradicijomis išsiskiria ir Japonija.
Palyginti su Europa, Lietuva nėra kokia nors ypatinga šalis, kurioje būtų labai daug laisvadienių. Nors dažnai šalyse, kurios sukūrė gerovės valstybę, atostogų laikas yra šiek tiek trumpesnis nei Lietuvoje. Ir švenčių gali būti mažiau. Tačiau visi atvejai yra labai individualūs, praktikos skirtingos.
Kai ilgųjų savaitgalių yra labai daug, kai kurios šventės kelia tam tikrų abejonių ir klausimų, ar jos tikrai nacionalinės ir tradicinės. Ar jos tokios įprastos, kad joms būtinos laisvos dienos.
Dėl jų valstybė ir visuomenė patiria gana nemenkus ekonominius nuostolius. Pavyzdžiui, artėjant princo vestuvėms anglai jau skaičiuoja, kokių nuostolių patirs, nes nedirbs kelias dienas.
Lietuvoje reikėtų ekonomiškesnio požiūrio. Tuo labiau kad ir visuomenės darbo našumas – žemas. Vertėtų rimtai pasvarstyti, kokia yra socialinė ir ekonominė ilgųjų savaitgalių nauda.
Juk šios šventės ne tik leidžiamos turiningai ir žmonės per jas pailsi. Kyla ir visokių problemų. Tad į ilguosius savaitgalius galima žiūrėti iš įvairių pusių.
– Didžioji dalis žmonių ilgaisiais savaitgaliais patenkinti: kai atlyginimai sumažėję, bent bus proga pailsėti.
– Šis argumentas yra racionalus žiūrint iš paprasto žmogaus pozicijų. Bet yra ir kita pusė. Jei kompanijos, prekybos centrai prašo darbuotojų dirbti per laisvas dienas, tad ir jų atlyginimas turi didėti. Todėl tie, kurie dirba laisvadienių ir savaitgalių metu, gali turėti ekonominės naudos.
– Iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomoms valstybinėms įstaigoms šis Vyriausybės sprendimas yra privalomas, o kitiems – tik rekomendacinis. Vadinasi, valdininkams uždirbantieji algas dirbs, o šie privalės ilsėtis?
– Čia yra itin lietuviškas stereotipas, kad viešasis sektorius nekuria bendrojo vidaus produkto, o jį kuria tik privatus sektorius. Švelniai tariant, itin paplitusi nesąmonė.
Bendrąjį šalies vidaus produktą kuria tiek privatus, tiek viešasis sektorius. Tik tas yra daroma kitaip. Abu šie sektoriai yra reikšmingi. Šiuolaikinė visuomenė negali išgyventi be vieno ir kito.
Tačiau apskritai tokie sprendimai turėtų būti ne rekomendaciniai, o galioti visai visuomenei, visų sektorių darbuotojams. O tada patys darbdaviai gali susitarti su darbuotoju, kaip elgtis vienu ar kitu atveju.
Kalbino Darius ČIUŽAUSKAS
