Kol kalbamės su Rita į kambarį užeina jauna mergina, nešina arbata. Iš pažiūros jai ne daugiau nei 25 metai. Merginos vardas Olga, ji ruošiasi tapti vienuole. Klausiu ar jau davė amžinuosius įžadus, atsako, kad dar ne. Iki amžinųjų įžadų liko pusketvirtų metų.
Bandau nuslėpti nuostabą. Man, paprastai pasaulietei, tokie sprendimai šiais laikais sunkiai suvokiami. Olga labai paprastai kalba apie didžiulį norą melstis, eiti į bažnyčią. Jai taip buvo nuo mažens, nors tėvai ir neskatino.
„Pirmi metai buvo sunkūs, nuolat galvojau ar čia mano, ar ne. Buvo sunku palikti tą praėjųsį gyvenimą. Dar sunkumai šeimoje, tėvai nepritaria mano pasirinkimui. Jie labai buvo prieš – tai dar buvo sunkiau. Tėvai vis skambindavo ir klausdavo, gal tu sugrįši jau namo? O dabar jau pripratau prie tokių jų kalbų. Galvoju, tegu sau kalba“, – atvirauja Olga.
- Tėvai su tuo jau susitaikė?
- Aš taip, o tėvai dar ne. Jie gal dar tikisi, kad persigalvosiu.
- Ar buvo sunku atsisakyti pasaulietinio gyvenimo, šeimos, vaikų?
Rita: Sunkumai ateina, bet Dievas padeda juos įveikti. Aišku, ne visada taip lengva, bet jei čia tavo kelias – tada lengviau. Suvoki, kad niekada neturėsi šeimos kaip pasauliečiai suvokia šeimą. O vaikų turime labai daug mokykloje. Tai pasiaukojimas kitiems. Tarnystė Dievui panašiai kaip šeimoje. Jei vyras ir moteris prisiekė būti kartu ir ištikimi visą gyvenimą – jie privalo laikytis žodžio. Būna sunkumų, bet jei nusprendžia juos įveikti – lieka kartu. Kartais būna per sunku ir žmonės eina ieškoti kitos laimės.
Olga: Kartais būna, kad pasižiūriu į kokią moterį su vaiku ir galvoju, kad galėčiau tokį vaiką turėti. Ypač dabar, kai dirbu mokykloje. Vaikai klausia, kiek man metų, o paskui priduria: „Ir mano mamai tiek.“ Tada galvoju: „Galėčiau būti tavo mama.“ Kita vertus, galiu būti dvasiška mama. Tikra mama rūpinasi maistu ir kitais dalykais, o aš – dvasiniu gyvenimu. Dvasinis motinystė jausmas.
Rita: kalbant apie vyrus, koks vyras gali konkuruoti su Jėzumi? Žinai, kad niekada neišduos, nepaliks. O įsimylėjimai tai... galima išgyventi įsimylėjimą, bet jam nepasiduoti. Jei santuokoje įsimyli žmogų iš pašalies – nereiškia, kad turi pakeisti šeimą. Gali pabėgti nuo įsimylėjimo. Pabėgti nuo žmogaus, kurį įsimylėjai, kartais vienintelė išeitis. Ištekėjus moteris irgi gali įsimylėti ne savo vyrą, bet jos reikalas, kaip ji su tuo pasielgs. Ar prisimins, kad žadėjo kažkam kitam, kurį irgi buvo įsimylėjusi, ir tada pabėgs nuo tos pagundos. Įsimylėjimas labai gražu, bet visada klausimas kaip jį išgyvensi.
- Tai apsidraudžiate, nes Jūsų meilė negali įskaudinti.
- Nepavadinčiau, kad apsidraudimu.
- Kas yra sunkiau būti vienuole ar turėti šeimą?
Rita: Dievas nori, kad mes būtume laimingi. Vieni laimingi vienuolystėje, kiti – šeimoje. Būna žmonių, kurie jaučia pašaukimą, bet vis tiek sukuria šeimą. Buvo tokia istorija: viena vienuolė jautė pašaukimą, bet neatėjo pas mus ir ištekėjo. O dabar dvi jos dukros yra mūsų vienuolijoje. Svarbu vidinis supratimas – čia yra mano. Tai panašu į profesiją, ką mėgstu daryti.
- Kokia įprasta vienuolės diena?
Rita: Dieną pradedame nuo maldos, tada pusryčiai ir bėgam į darbus. Mes esame mokytojos, kita mūsų sesuo dirba dienos centre. Dienomis grįžtame skirtingu laiku. O vakare visada dalyvaujame mišiose, paskui vakarienė, malda ir einame miegoti.
- Sakėte, kad dažniausiai nesakote esančios vienuolės, ar kada nešiojate abitus?
Olga: Nenešiojame, bet balandžio pirmai turime (juokiasi).
Rita: Mūsų vienuolyno idėja – išvaizda nesiskirti nuo pasauliečių. Pirmus dešimt metų dar buvo tylos įžadai – negalėjai niekam sakyti, kad esi vienuolė. Jos grįždavo po darbų į šeimą, bet net šeimoje negalėjo apie tai kalbėti. Susitikdavo su kitomis vienuolėmis tik kartą per savaitę. Tačiau liko tradicija, kad mes iki šiol nesakome, kad esame vienuolės. Būna juokingų situacijų, kai žmonės atvykę į vienuolyną klausia: „O kur vienuolės?“.
- Ar susiduriate su kokiais nors stereotipais?
Rita: Istorija iš gyvenimo. Viena mūsų sesė važiavo traukiniu, ji buvo be abito. Prie jos prisėdo vienas vyras ir sako: „Klausykit, mano kupė sėdi trys vienuolės, apie ką aš su jom kalbėsiu? Galima prie jūsų atsisėsiu? Sesuo sutiko ir prakalbėjo su vyriškiu visą kelionę, tačiau taip jam ir nepasakė esanti vienuolė.
- Ar yra dalykų, kurių jums negalima daryti, pavyzdžiui, lankytis baruose?
Rita: Į naktinį klubą tikrai neinam. Galime eiti į barus ar kavines, bet neiname dėl aplinkinių, kad jie nesipiktintų tokiu elgesiu.
Olga: Į baseiną irgi vaikštau. Su maudimosi kostiumėliu būnu ir be abito (juokiasi). Ir prie jūros gulim, į kalnus su kelnėm einam.
Rita: Yra vienintelis mus išskiriantis dalykas – sijonas. Jei eina trys merginos su ilgesniais sijonais ir be makiažo – galima spėti, kad jos vienuolės.
Jums draudžiama dažytis?
Rita: Nėra draudžiama, bet taip auklėjama. Kam dar puošti Dievo kūrinį. Jei labai rūpinsies išvaizda liks mažiau laiko dvasiniam gyvenimui. Mes ne prieš grožį, bet reikia, kad vertybės liktų vertybėmis.
Olga: Pavyzdžiui, mano sesuo keliasi anksčiau, kad galėtų pasidažyti, o aš – pasimelsti. Bet man gražu, kai ji pasidažo.
Gyvename greito vartojimo kultūroje.
Taip. Žmonės pamiršta, kad svarbu tai, koks esi žmogus, o ne ką tu turi.
