Apie tai „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo „Grybų pasaulio“ įkūrėja, edukatorė, tinklaraštininkė, mikologė mėgėja Aurelija Plūkė
Kas yra tvarus grybavimas?
Klausimas: Ar apskritai egzistuoja toks dalykas kaip tvarus grybavimas?
A. Plūkė: Žinoma, kad egzistuoja. Tvarus grybavimas – tai toks grybavimas, kuris kuo mažiau kenkia patiems grybams ir leidžia jiems, nepaisant mūsų grybavimo, augti toliau taip, kaip jie augo prieš mums juos renkant.
Kaip grybauti tvariai?
A. Plūkė: Tvariai grybauti, kaip ir rinkti kitas gamtos gėrybes, vadinasi laikytis saiko. Tai grybautojams, ypač entuziastams, tikrai sudėtinga, ir pati tą labai jaučiu. Reikėtų rinkti tiek grybų, kiek iš tikrųjų esame pasiruošę suvalgyti.
Grybai yra toks produktas, kurį daugumą atvejų reikia iš karto sutvarkyti: džiovinti, rauginti arba gaminti iš jų maistą. Gal voveraites galime šiek tiek ilgiau palaikyti, kelias dienas šaldytuve, tačiau daugumą grybų reikia sutvarkyti iš karto. Net pagamintų patiekalų negalime laikyti kelias dienas, pakartotinai šildyti ir valgyti, nes grybai pradeda irti ir net valgomi grybai gali tapti pavojingi sveikatai.
Todėl reikėtų gerai įsivertinti, kiek grybų esame pasiruošę suvalgyti ir paruošti. Žinau ir pati, kad rinkti labai smagu, ypač kai grybų randame. Atrodo: dar šiek tiek, dar šiek tiek. O grįžus namo supranti, kad dabar dvi dienas turėsi rūpintis tais grybais, kad jie nesugestų, galvoti, kaip juos išdžiovinti, ar turi pakankamai džiovyklių ir kur juos džiovinti. Taigi reikėtų įsivertinti, ar tikrai turėsime kur grybus panaudoti, kad jie nesugestų ir jų nereikėtų išmesti, nes tai būtų švaistymas.
Kitas svarbus dalykas – grybus rinkti taip, kad nepažeistume grybienos. Grybas, kurį dažniausiai renkame, yra tik viena jo dalis, o visas grybas slepiasi miško paklotėje. Todėl reikėtų rinkti taip, kad neiškapstytume ir nesuardytume miško paklotės, nekrapštytume samanų, tikėdamiesi ten rasti mažų grybukų. Tokiu būdu galime pažeisti grybieną ir pakenkti pačiam grybui. Jeigu grybą išrausime ar nupjausime, jam didelio skirtumo nėra. Tačiau jeigu pradėsime kapstyti ir pažeisime grybieną, tai jau tikrai pakenksime.
Dar vienas dalykas – rūpintis mišku ir suprasti, kad jame esame tik svečiai. Tai nėra mūsų daržas ar namai. Grybai neauga mums ar mūsų malonumui. Jie yra vieni iš miško gyventojų, kuriais mes džiaugiamės.
Reikėtų nešiukšlinti miške, nes daugelyje miškų, ypač ten, kur yra privažiavimas, situacija dėl šiukšlių tikrai labai bloga. Nežinau, koks čia turėtų būti sprendimas, gal griežtesnis baudimas, bet svarbiausia – po savęs nepalikti pėdsako. Taip pat nereikėtų važinėti automobiliu po miško paklotę. Reikėtų stengtis palikti kuo mažiau savo žymės, kad buvai tame miške. Tai tokie, manau, būtų pagrindiniai tvaraus grybavimo niuansai.
Ar lietuviai pradėjo grybauti tvariau?
Esate edukatorė. Ar pastebite, kad lietuviai pradėjo tvariau grybauti? Ar matote pokytį, palyginti su anksčiau?
A. Plūkė: Nežinau, net sunku pasakyti. Vis dar yra žmonių, kurie, radę nežinomą grybą, jį visą nupjauna ir tik grįžę namo aiškinasi, ką rado ir ar galima jį valgyti. Tai nėra tvarus grybavimas, nes tie grybai gali būti nevalgomi, o kartais reti ir saugomi. Todėl reikėtų vadovautis taisykle: jeigu nežinai ir nesi tikras, koks tai grybas, geriau jį palikti, nufotografuoti, užfiksuoti ir pasitikrinti informaciją. Dabar tam yra įvairių programėlių, knygų, galima paklausti ir grybautojų grupėse. Kitą kartą, jau žinodamas, galėsi nuspręsti, ar tą grybą rinkti.
Kita vertus, džiugu, kad žmonės vis dažniau atpažįsta retus ir saugomus grybus. Kai įkeliama tokio grybo nuotrauka, atsiranda žmonių, kurie iš karto paaiškina, kad jo rinkti negalima. Čia net nėra klausimo, ar jis valgomas, nes jis yra saugomas. Daug žmonių domisi, kurie grybai yra saugomi, ir džiaugiasi juos radę.
Per edukacijas taip pat tenka sutikti žmonių, kuriems tiesiog smagu vaikščioti miške ir stebėti grybus, net negalvojant, ar jie valgomi ir ar juos reikėtų rinkti. Tad žmonių yra įvairių ir sunku pasakyti, kokios tiksliai yra tendencijos. Vis dėlto dabar yra daugiau informacijos apie grybų įvairovę ir jų augimą, todėl manau, kad žmonės dėl to tampa sąmoningesni.
Grybų vaidmuo miško ekosistemoje
Kokią vietą grybai užima miško ekosistemoje? Ar turėtume į juos žiūrėti ne tik kaip į maistą?
A. Plūkė: Mes dažniausiai žiūrime į grybus kaip į maistą, nes mūsų kultūroje jie būtent taip ir suvokiami, kaip tai, ką miške azartiškai randame arba nerandame. Tačiau miško ekosistemoje grybai užima esminį vaidmenį. Iš esmės, jeigu nebūtų grybų, nebūtų ir tokio miško, kokį matome šiandien. Augalų įvairovė, kurią matome aplink save, didele dalimi atsirado dėl grybų ir jų partnerystės su augalais.
Grybai miške visų pirma yra medžių ir beveik visų augalų partneriai. Jie padeda gauti vandens ir įvairių mineralinių medžiagų, taip pat apsaugo nuo kitų kenkėjų. Tai abipusiai naudinga partnerystė. Kiti grybai yra miško perdirbėjai. Jie perdirba viską, kas miške miršta: medieną, kitus augalus, vabzdžius, gyvūnus. Grybai išskaido šias medžiagas, atrakina jose esančias maisto medžiagas ir grąžina jas į gyvybės ratą. Taigi jie yra tarsi gyvybės rato varomoji jėga.
Skaidydami jie taip pat kuria buveines ir maistą kitiems organizmams. Pavyzdžiui, kai kurie parazitiniai grybai užpuola silpnus medžius ir pradeda juos ardyti, kol jie dar gyvi. Iš žmogaus perspektyvos tai gali atrodyti labai baisu – atrodo, kad grybai yra blogi ir juos reikia išnaikinti, nes jie kenkia medžiams.
Tačiau gamtoje egzistuoja labai paprastas dėsnis: tam, kad kažkas gimtų, kažkas turi mirti. Jeigu niekas nemirs ir niekas nepus, neatsiras nauja gyvybė. Tokiu būdu grybai, ardydami medieną, sukuria ištisus gyvybės miestus. Pavyzdžiui, negyvas medis, kuris vis dar stovi, bet yra išvarpytas skylučių, tampa unikalia buveine, kurioje gali gyventi tam tikros vabzdžių rūšys, kerpės ar kiti grybai. Tokiu būdu grybai sukuria erdvę gyventi ir būti kitiems organizmams.
Grybai skaidytojai ir jų reikšmė
Paminėjote tuos grybus, kurie viską apdirba gamtoje. Kokios tai būtų grybų rūšys ir ar apskritai juos reikėtų rinkti?
A. Plūkė: Iš tikrųjų kai kurie grybai vadinami skaidytojais. Jie skaido. Ne visi jie yra mums valgomi, bet nebūtinai yra ir nuodingi. Pavyzdžiui, yra visa grupė kempininių grybų – tokių kietų grybų, augančių ant medžių. Nors jie nėra nuodingi, yra labai kieti, todėl jų net ir norėdamas sunkiai suvalgysi.
Bet yra ir kitų grybų skaidytojų, kuriuos dauguma galbūt puikiai pažįsta kaip valgomus grybus – pavyzdžiui, kreivabūdės, šitakiai. Dabar tikrai vis daugiau žmonių juos augina. Tokie grybai yra ir valgomi, ir skaidytojai. Kadangi jie yra skaidytojai, juos lengviau auginti net ir dirbtinai, nes jiems tiesiog duodi tokio substrato, kurį jie mėgsta, ir jie ant jo auga. Taigi yra ir tokių grybų, kuriuos tikrai valgome ir kurie kartu prisideda prie skaidymo.
Na, ir kiti skaidytojai, tai daug visokių mažų grybukų, kurie auga ant miško paklotės ir taip pat skaido šakeles, spygliukus bei kitą organinę medžiagą, į kurią nelabai kas atkreipia dėmesį. Dažniausiai šitie kiečiausi grybai yra rečiau pastebimi, nes tai nėra baravykas, voveraitė ar kiti mūsų mėgstami grybai, kuriuos renkame grybaudami.
Dažniausios grybautojų klaidos
Kokias klaidas žmogus dažniausiai daro išėjęs į mišką grybauti? Kaip jis gali pakenkti visai ekosistemai, visam miškui?
A. Plūkė: Gal apskritai reikėtų daugiau smalsumo ir noro pažinti mišką. Man atrodo, viskas prasideda nuo to, kaip mes matome mišką. Miškininkystės mokykloje vis dar vyrauja toks požiūris, kad miškas, tai žmogaus tvarkomas medienos ūkis, kuris be žmogaus įsikišimo tiesiog sunyks, jam bus blogai ir jis prapuls.
Na, ir tai yra visiškai netiesa, nes miškai šimtus milijonų metų sėkmingai gyvavo be žmogaus įsikišimo. Tai yra daug labiau pažengusi ir per labai ilgą laiką susiformavusi ekosistema. Žmogus čia vakar atsirado, todėl manyti, kad jau viską supranti ir gali tvarkytis, yra klaidinga. Nebent kalbame apie medienos auginimą. Tada, jeigu nori, kad medžiai augtų tiesūs kaip lentos ir niekas jiems netrukdytų, taip, turi atitinkamai juos tvarkyti.
Bet pati su „Sengirės fondu“ taip pat esu savanorė. „Sengirės fonde“ mes laikomės kitos nuomonės, kaip ir daug kitų gamtininkų: miškas yra ekosistema, kuri pati save tvarko, pati save reguliuoja, ir geriausia, ką mes galime padaryti, tai tiesiog nesikišti į visą šitą procesą, nes mes visiškai nesuprantame, kas ten vyksta.
Tai manau, mano tikslas ir per edukacijas yra pakviesti žmones tiesiog pamatyti mišką kaip daug gyvybės turinčią vietą, kurioje skirtingi organizmai yra tarpusavyje susiję labai sudėtingais ryšiais. Mums net sunku tai suprasti, bet viskas ir kiekvienas organizmas priklauso nuo kito.
Kai taip pradėsime matyti, tada, aišku, gal ir šiukšlę numesti jau atrodys negerai, nes čia, miško paklotėje, kažkas gyvena. Arba medį kažkokį nuversti irgi gal pagalvosi, kad jau geriau tegul jis stovi kaip stuobrys, nes jame gal gyvena kažkoks organizmas, ir panašiai.
O kitos klaidos – tai gal jau ką ir minėjau. Jeigu jau kažką renkam, ypač valgymui, tai pasitikrinkime miške, kas tai yra per augalas ar grybas. Tikrai galima naudotis internetu, daugelyje Lietuvos vietų jis veikia. Gali čia pat miške pasitikrinti mobiliuoju telefonu, kad nerinktum ir nejudintum to, ko iš tikrųjų mums nereikia, kas nėra būtina.
Grybą geriau nupjauti ar išrauti?
Kai grybaujame, grybą geriau yra nupjauti, jo nerauti?
A. Plūkė: Kaip ir sakiau, grybui nėra skirtumo, ar mes jį rausime, ar pjausime, kol nekasame ir nekapstome pačios miško paklotės. Kartais grybą netgi gerai išrauti dėl kelių priežasčių. Jeigu tai yra baravykas, dažnai jo dalis gali būti pasislėpusi po samanomis. Tai išrovę tikrai turėsime visą grybą.
Kitas niuansas – jeigu nesame tikri, koks tai grybas, geriau jį išrauti, nes tada matysime visą grybą ir galėsime geriau įvertinti, kas tai per grybas. Dažnai kotelio apačia turi tam tikrų savybių, kurios gali padėti suprasti, pavyzdžiui, ar tai yra musmirė, ar ūmėdė, kurių kepurėlė ir kepurėlės apačia gali atrodyti panašiai.
Musmirės koto apačia, pavyzdžiui, turės kažkokią išnarą ar sustorėjimą, o ūmėdės kotelis bus tiesiog užapvalėjęs, šiek tiek nusmailėjęs, be jokių atplaišų ar sustorėjimų. Tai gali tiesiog suteikti papildomos informacijos apie grybą.
Kur yra riba tarp mėgėjiško ir perteklinio grybavimo?
Kur yra riba tarp mėgėjiško grybavimo ir perteklinio grybavimo?
A. Plūkė: Nežinau, sunku pasakyti. Iš tikrųjų yra Dzūkijos regionas, kur žmonės ilgus metus gyveno iš grybavimo. Jie turėjo surinkti daug grybų, kad galėtų juos parduoti, nusipirkti miltų, kepti ir panašiai, nes žemdirbystei ten, bent jau šiliniams dzūkams, nelabai buvo sąlygų, tas dirvožemis tiesiog smėlis. Bet vis tiek tie žmonės turėjo labai pagarbų santykį su grybais ir mišku. Tai niekada nebuvo tiesiog: atėjau, nusipjoviau ir man nesvarbu.
Man atrodo, buvo toks supratimas, kad jeigu noriu, jog miškas ir toliau man suteiktų pragyvenimo šaltinį – uogas ir grybus, tai turiu tuo mišku ir rūpintis. Nėra savaime suprantama, kad jeigu aš tiesiog rinksiu, rinksiu, rinksiu, nesirūpinsiu mišku, kirsiu medžius ir panašiai, tai grybų galiausiai neliks. Tai vadinasi, neliks ir pragyvenimo šaltinio.
Man atrodo, tikrai nereikėtų rinkti, pavyzdžiui, senų grybų. Senas grybas jau turi labai mažai maistinės vertės, bet jis vis dar skleidžia sporas. Jis vis dar yra maistas visokiems vabzdžiams ir kitiems miško gyventojams. Tai tokius grybus tiesiog reikėtų palikti miškui ir leisti jiems ten toliau gyvuoti. O maistui rinkti jaunus, gražius, sveikus grybus. Ir pagalvoti, ar tikrai tikslas yra surinkti visus grybus, ar tiesiog prisirinkti tiek, kiek man reikia, pagal savo poreikį. Jeigu aš kažkam juos padovanosiu ir kažkas apsidžiaugs, tai irgi valio.
Bet jeigu visi eisime, daug žmonių, ir viską nurinksime, net mažiausius grybukus, tai, aišku, taip trukdome grybui pasidauginti. Jeigu trukdome grybui pasidauginti, jo ateityje gali tiesiog būti mažiau, mažiau jų užaugti.
Ar Lietuvoje pakanka informacijos apie atsakingą grybavimą?
Ar Lietuvoje užtenka informacijos apie atsakingą grybavimą, ar jos reikėtų daugiau?
A. Plūkė: Net nežinau, ar jos užtenka. Įvairūs parkai dalijasi informacija. Dabar, mačiau, kažkoks Kuršių parkas irgi pasidalino informacija, kad pradėjo augti grybai. Ten buvo informacijos ir apie automobilių statymą, kur galima statyti, kur negalima, taip pat apie tai, kad negalima rezervuoti savo grybavimo vietų.
Tai tikriausiai tokią informaciją skleidžia parkai. Gal ir Aplinkos ministerijos departamentai, bet sunku pasakyti, ar užtenka, ar ne. Tikriausiai tokia informacija turėtų būti sezoniška ir kartojama, tik sunku pasakyti, kas už tai atsakingas.
Kaip gimė meilė grybams?
Esate mėgėja mikologė, edukatorė ir turite tinklaraštį apie grybus. Iš kur ta meilė grybams?
A. Plūkė: Tai turbūt labiau suaugus. Prieš karantiną tiesiog turėjau daugiau laiko būti miške ir pradėjau fotografuoti. Tai buvo mano būdas atkreipti dėmesį į skirtingus grybus, ne tik į tuos, kuriuos nuo vaikystės rinkdavau maistui.
Taip pradėjau matyti grybus iš kitos perspektyvos. Iki tol jie man, kaip ir dažnam lietuviui, buvo maistas, kurio eini į mišką ir randi arba nerandi. Tai ne visada kėlė didelį entuziazmą, nebent grybaujant pagaudavo azartas.
Bet būtent fotografuodama pamačiau, kiek yra skirtingų grybų, kaip jie skiriasi savo forma, spalva, ir tada pradėjau apie juos daugiau sužinoti.
Aišku, tada atsirado įvairios informacijos, pavyzdžiui, apie Paulą Stametsą, garsų amerikiečių mikologą, kuris labai daug prisidėjo viešindamas grybų pasaulį. Pavyzdžiui, jo TED pranešimas, man atrodo, „Šeši būdai, kaip grybai gali išgelbėti pasaulį“.
Man vis būdavo: o, geras, ir čia apie grybus, ir medicinos srityje gali būti apie grybus, ir sveikatingumo, ir toksiškų atliekų skaidymo ir tvarių medžiagų srityse. Iš pradžių man atrodė, kad grybai yra labai siaura sritis, bet iki šiol, jau po kokių aštuonerių metų, ji vis atsiveria, vis atsiranda naujų sričių.
Dabar suprantu, kad grybai yra tiesiog visur ir visada. Kiekvienoje industrijoje, kiekvienoje srityje, kuria tik besidomėtum ar dirbtum, gali atrasti grybų: kaip jie panaudojami ir kaip galėtų būti panaudojami. Net jeigu turi kokį nors hobį: meną, keramiką, muziką, visur yra būdų tai daryti kartu su grybais. Tai mane labai žavi ir yra puikus pavyzdys mokytis bei pažinti mus supantį pasaulį.
Mes matome tik kalno viršūnę visos šitos karalystės, kuri yra labai didžiulė. Niekas iki galo nežino, kiek yra grybų rūšių. Mes žinome tik apie 6 procentus grybų pasaulio. Tai labai mažai, bet jie yra visur, su viskuo susiję, jungia daug organizmų ir kuria daugybę ekosistemų, man yra visiškai genialus pavyzdys mokytis ir pažinti mus supantį pasaulį.
Retos grybų rūšys ir asmeniniai atradimai
Kokią rečiausią grybų rūšį esate aptikusi?
A. Plūkė: Sunku kartais pasakyti, kai nesi mokslininkas. Mikologai gali nustatyti, ar grybas retas. Kai kas nors klausia, koks čia grybukas, reikia pasitikrinti. Ir tada paaiškėja, kad tas grybas, pavyzdžiui, pasaulyje turi tik 400 radimviečių. Viename iš „Sengirės“ miškų nustatė tokią mėlynlakštę mažasporę.
Kartais ir pats gali pamatyti kažkokį grybą, kuris yra retas, bet kad tai suprastum, gali tekti nueiti ilgą kelią. Viena yra tai, kad nerandi informacijos apie tą grybą, kita, kad reikia jį surinkti, išdžiovinti, vežti į laboratoriją, tirti, tikrinti duomenų bazėse ir taip toliau.
Bet tikriausiai mano asmeninis pernykštis atradimas buvo pilkasis kordicepsas – grybas, kuris auga ant vabalo. Iki tol jo nebuvau radusi. Tai toks sunkiai pastebimas grybas, bet man labai patiko. Tai irgi surinkau pavyzdžių ir siunčiau juos mikologams į duomenų bazę, kad tie pavyzdžiai būtų išsaugoti, jeigu kažkada kas nors juos tyrinėtų.
Tada dar buvau radusi tokį iš korališkų grybų – jie auga ant žemės ir atrodo labiau kaip koralai nei grybai, tai irgi buvo toks labai „vau“ atradimas.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
