Europos Sąjunga (ES) nesiekia sunaikinti mūsų nacionalinės tapatybės, o baimė, jog ji virs monolitiniu bloku, yra tiesiog fantastinis mitas, mano filosofė Nida Vasiliauskaitė.
„Fobija, kad ES pavirs į kažkokį monolitą, kad dings žmonių vietinis identitetas, kad visi dabar išmoks kalbėti viena kalba ir kitas pamirš, kad visi remsis tuo pačiu gyvenimo būdu, yra iš fantastikos srities. Čia mitas: taip niekada nebuvo ir nebus Europoje. To niekas ir nesiekia. Juk tai neįmanoma, nes žmonės yra skirtingi“, – ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje „Lietuva Europos Sąjungoje, Europos Sąjunga Lietuvoje. Ar galima dėti lygybės ženklą?“ sakė ji.
Filosofė, prisimindama 2004-uosius metus, teigė, jog Lietuva nerado racionalių priežasčių atsisakyti stojimo į ES, tačiau jos niekas žengti šio žingsnio ir nevertė. Vis dėlto N. Vasiliauskaitė pastebi, jog šiuo metu dažnai lietuviai jaučiasi „Europos užsienyje“, bet to reiktų vengti.
„Mes neturėjome intereso nestoti į ES. Ji, aišku, nėra ideali terpė, kur yra viskas gerai ir nėra jokių problemų. Nereikėtų priešinti euroskepticizmo ir euroentuziazmo, nes tai nėra kažkoks idealus pasaulis. Mes esame ne kažkur už, o esame pačioje ES. Mes nesame jos užsienyje, kaip kartais teigia valstybinių institucijų tarnautojai (...)“, – pažymi N. Vasiliauskaitė.
Jai pritarė ir ekonomistas, buvęs Europos Parlamento narys Eugenijus Maldeikis, teigdamas, jog ES nėra rojus, laukiantis Lietuvos išskėstomis rankomis.
„Nereikia įsivaizduoti, kad stojame į ES, ir mūsų ten kažkas laukia. Mes žinojome, kad ateiname į organizaciją, bendrą struktūrą, kurią sieja bendri ryšiai, kad mes ten turėsime ginti savo interesus, dalyvauti ekonominiame, politiniame, socialiniame gyvenime ir atstovauti savo interesams, save realizuoti, susirasti savo vietą ir veikti“, – pabrėžė jis.
Ekonomistas mano, jog lietuviai norėjo būti ES dalimi, tačiau kitos politinės alternatyvos 2004 m. egzistavo tik teoriniu lygmeniu. Apie jas, tiesa, buvo diskutuojama, tačiau jos taip ir netapo savastimi.
„Alternatyvos kultūrine, geopolitine ar socialine prasme visada yra, bet tuo metu (Lietuvos stojimo į ES proceso metu. – ELTA) jos buvo teorinio lygmens, nes buvo aiškiai identifikuotas tautos interesas grįžti ir atstatyti kultūrinius, politinius, socialinius, emocinius ryšius su Europa“, – sakė E. Maldeikis.
Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas spaudos konferencijoje lietuvius suskirstė į tris grupes – pereinamąją, naująją ir tarybinę, tvirtindamas, jog būtent pastaroji kategorija ir sprendė, ar verta stoti į ES.
„Sprendimą, stoti ar nestoti į ES, ir pačią galimybę rinktis realizavo tarybinis lietuvis, nes naujasis lietuvis dar buvo per mažas, o pereinamasis – per jaunas. Ta karta, kuri subrendo kaip tarybiniai žmonės, priėmė tuos sprendimus, jie rinkosi už visus“, – sakė jis.
Signataro teigimu, tarybinių lietuvių grupei priklausantys žmonės, nutarę pasirinkti eurointegracijos kelią, apie ją nieko neišmanė, nes vadovavosi savo pačių susikurtais mitais.
„Ką tas tarybinis žmogus žinojo apie tą pasaulį, į kurį jis eina? Jis nieko apie jį nežinojo, tik buvo susikūręs savo mitą, kuris buvo sukurtas dėka kažkokių nuotrupų, kažkokių filmų, smulkmenų. Jis gyveno uždaroje, labai didelėje erdvėje, buvo pamaitintas, turėjo socialinį saugumą, bet jis turėjo ir ribas. Tarybinis lietuvis norėjo už tų ribų išeiti. Mes stojome į savo pačių susikurtą viziją, neturėdami žalio supratimo, kas ten yra (...) Negalėjome nestoti į ES, nes buvome įsimylėję į savo mitą ir viziją bei neturėjome žalio supratimo, kur mes einame (...) Tarybinis žmogus nieko nežinojo, nes tiesiog prisiklausė mitų“, – sakė R. Paulauskas.
Su juo kategoriškai nesutiko N. Vasiliauskaitė, teigdama, jog „nereikia fantazuoti apie monolitinį sovietinį lietuvį, nes tokio tiesiog nėra“. Jos manymu, negalima gretinti ir ES su Sovietų Sąjunga, nes šiuos du darinius sieja tik žodis „sąjunga“.
„Ir ES, ir Sovietų Sąjungą dar vienija komisarai, kurių niekas nerenka. Jie yra paskiriami ir formuoja įstatymdavystę. Jokios demokratijos ES nėra, kurios mes taip tikėjomės prieš stodami“, – prieštaravo jai R. Paulauskas.
E. Maldeikis pritarė filosofei, jog ES suteikė daugybę galimybių ir įvairių instrumentų, kaip „susitvarkyti“, tačiau Lietuva taip jais ir nepasinaudojo.
„Mes šiandien neturime savo vietos, jos nesuradome, o to iš mūsų laukė ir kiti. Mums duoda daug instrumentų – finansinių, patirties, žinių – bet mes savęs nerealizuojame“, – apgailestavo jis.
N. Vasiliauskaitė pažymėjo, jog apmaudu, kad lietuviai „vis verkė, kad mums kažkas to pažadėto rojaus vartų neatvėrė, tarsi tai turėjo padaryti“, užuot patys aktyviai dalyvautų ES politikoje.
„Nereikia projektuoti vaikiškų lūkesčių, o paskui verkti, kaip čia viskas atsitiko“, – sakė ji.
Filosofė nesiryžo prognozuoti, ar galimas ES žlugimo scenarijus, tačiau pripažino, jog Lietuvai tai būtų itin nenaudinga.
„Gali ES ir sugriūti, nes nėra amžinų sąjungų, struktūrų ar valstybių. Gali visaip nutikti, aišku, esama įvairių procesų, kurie ardo šitą struktūrą iš vidaus (...) Jei ES suirtų, Lietuvai tai nebūtų naudinga, nes vėl patektumėme į tą pačią geopolitinę erdvę, iš kurios taip džiaugėmės ištrūkę“, – pažymėjo N. Vasiliauskaitė.
