„Kadangi esu naktimis dirbantis tipas, fiziškai neturėjau galimybių operatyviai reaguoti į visus dienos sveikinimus, linkėjimus, prakeiksmus ir pasisakymus.
Todėl, naudodamasis proga, norėčiau padaryti tai dabar. Juolab, kad kalbame apie įvykį, kuris per kelias pastarąsias dienas buvo paverstas tikru savarankišku šou, pranokusiu visus įmanomus, numanomus ir net teoriškai užkeltus lūkesčius bei sukėlusiu didžiulę bangą labai prieštaringų emocijų.
Visada buvau įsitikinęs, kad turintieji smegenis niekada neieško jų subinėje, kaip ir matantiems yra nereikalingas Brailio raštas.
Ta proga norėčiau kuo nuoširdžiausiai padėkoti visiems nusivylusiems, nusiminusiems ir mano filmų nežiūrintiems, bet mintinai juos mokantiems heiteriams. Ačiū visiems pranašams, nekaltoms mergelėms, švento rašto sergėtojams ir politiniams fariziejams.
Ačiū dievobaimingiems ir praregėjusiems. Ačiū Jėzui ir ačiū tiems, kas jį nukryžiavo – nes be jų nebūtų Jėzaus, o be Jėzaus nebūtų jūsų. Didelis ačiū jums visiems už nepakartojamą nemokamą ZERO Šou reklamą, nenuilstantį viešinimą ir tobulą informacijos apie renginį sklaidą.
Be jūsų nebūtų mūsų! Tik dėl jūsų susitelkimo ir tikėjimo Baudžiamuoju kodeksu, ZERO evangelija pasieks dar daugiau pasimetusių sielų!
Žinia, kurią Cololo perdavė Turgelių parapijiečiams, visų pastarųjų dienų įvykių sūkuryje skamba tarsi stebuklas – Apokalipsė yra atšaukiama, o tunelio gale leista uždegti šviesą!
Tačiau kognityvinio disonanso apsėsti funkcionieriai vis dar nepajėgia suvokti, kur yra ta riba, ties kuria susiduria saviraiškos ir tikėjimo laisvės. Kai trūksta smegenų, tenka kažkaip vartytis iš situacijos ir švaistytis beprasmiais postringavimais. Nebuvo suderinta su Bažnyčia, negavo Bažnyčios leidimo, bažnyčioje renkasi tikintieji...
Taip, bažnyčioje renkasi tikintieji, taip kaip ligoninėje renkasi ligoniai, o autobusų stotyje – keleiviai. Ir ką? Kaip turėčiau apsirengti eidamas į minėtas vietas ar į kokią biblioteką, kad neįžeisčiau ten susirinkusiųjų?
Tiek to, kad jūsų šėlstančioms sieloms būtų ramiau, galiu atsakingai patvirtinti, kad su svarbiausiuoju Dievo namų šeimininku asmeniškai suderinau kiekvieną įvykio detalę, atsiklausiau leidimo ir gavau visokeriopą palaiminimą.
Dar kartu padūsavom, kaip liūdna, kad buki žmonės Dievo vardu pridirba tiek daug nesąmonių. Bet neliūdėkite – tas, kurs aukštai, myli jus visus – protingus ir nelabai. Netgi kvailus, iš partijos už išdavystę išmestus politikus – ir tuos nuoširdžiai myli, nes toks jo darbas.
O mano darbas yra kitoks, todėl negaliu nuleisti negirdomis, kai politinė šiukšlė užsiropščia ant šūdinos bačkos ir, vaidindamas tikinčiųjų teisių gynėją, mojuoja Konstitucija bei Baudžiamuoju kodeksu.
Man apmaudu ne dėl to, kad kažkuo mojuoja – laisvoje šalyje net ir visiški pašlemėkai turi teisę mojuoti kuo nori – bet dėl to, kad šis saviškius jau kartą išdavęs žmogus bando pasidaryti sau politinę reklamą, įžūliai manipuliuodamas tikinčiųjų jausmais.
Suprantu, kad gėdingai kaip šuniui į patvorį išmestai politinei menkystai kaip oras reikalinga politinė reabilitacija, tačiau abejoju, ar tikinčiųjų laisvės yra tokio žmogaus nuoširdus rūpestis. Velniai jo nematė. Marionetės yra pernelyg nuspėjamos, kad būtų iš tiesų pavojingos.
Visai kitas porūšis neva įsižeidusiųjų yra tie, kurie muša kumščiu į Šventąjį raštą, bet patys nėra jo net atsivertę. Geras sarkazmas ir ironija yra reikalingi bet kokiai šventai karvei (ar vietai), ir jeigu šis performansas būtų nepavykęs, vargu ar būtume viešojoje erdvėje pamatę tiek daug šventeiviškos trydos. Bet - ačiū Dievui – pavyko ir pakankamai taikliai.
Tai, kad daugeliui šventesniais už popiežių apsimetančių veikėjų nepatiko tai, ką jie pamatė veidrodyje, nėra nei veidrodžio kaltė, nei jo problema. Kaip sako Šventasis raštas – prieš ieškodami krislo artimojo akyje, išsikrapštykite rąstą iš savosios.
Juokinga skaityti rypavimus dėl įvykiui pasirinktos lenkų bažnyčios. Lyg Dievas turėtų tautybę, o mums pasirinkus sinagogą ar mečetę, jau būtų viskas tvarkoje. Lyg sprendimas į artėjantį puikų renginį pakviesti didžiausią Lietuvos tautinę mažumą jos gimtąja kalba būtų kažkoks ypatingas nusikaltimas. Šovinizmas, mielieji. Šovinizmas, ir tiek.
Tikiu (juk turiu tokią teisę), kad krikščioniškame pasaulyje Dievas yra jau seniai miręs, o religija ir Bažnyčia yra tik užsitęsusios pagirios. Tačiau lygiai taip pat gerbiu bet kurio žmogaus teisę tikėti, kalbėti ir veikti tai, ką jis nori. Mane tik stebina apsimestinis spekuliatyvus šventeiviškumas ir dogmatizmas žmonių, kurie dažnai nėra verti net bažnyčios slenksčio pabučiuoti.
Baigdamas pacituosiu vieną komentarą iš socialinių tinklų: „Kaip galima, juk tai šventa vieta! Ar nebuvo galima padaryti tai kur nors gatvėje, aikštėje, ar, tarkim, Seime?“ Taigi, kito mūsų performanso vieta kaip ir aiški. O dar ir Popiežius atvažiuoja! Sekite reklamą – bus linksma!
Niech będzie pochwalony. Pagarbiai Emilis Vėlyvis“, – savo pranešime spaudai rašo režisierius.
