Jei Lietuvoje teisėsaugą kontroliuoja verslo struktūros (Šedbaras), ir tebesiautėja baudžiamoji (sovietinė) psichiatrija, apie jokią demokratiją nėra ko nė svajoti... Geriausiu atveju BANDYKIME kurti demokratiją Lietuvoje. Gal padės Europa?

Apsivogusio "diplomato" straipsnis ir negali buti kitoks

Lietuvoje apie demokratiją kalbama tarsi abstrahavusis nuo realybės. Viskas stotų į savo vietas, jeigu konstatuotume, kad Lietuvoje nėra demokratijos. Tiksliau pas mus bandoma imituoti tam tikras demokratijos formas ir procedūras, tačiau demokratinio turinio nebuvo ir nėra. Demokratija Lietuvoje vadinama oligarchinė diktatūra. Jau senokai yra įvykęs valdžios (įstaymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės), stambiosios žiniasklaidos, slaptųjų tarnybų ir stambiojo kapitalo susiliejimas. Straipsnyje teisingai pastebima, kad iš esmės nėra nei pozisijos, nei opozicijos, o yra vienas nusikalstamas valdžios darinys. Tik labai naivus žmogus gali manyti, kad šį valdančiųjų nusikalstamą konglomeratą galima išardyti kokiais nors rinkimais...

Norėčiau priminti valstybės valdymo tikro demokratizavimo, išnaudojant pagaliau paplitusių ir pasiteisinusių praktiškai,komunikacinių technologijų galimybes.Tai tikrai nenauja ir manau ilgai brandinta visuomenėje,tačiau atimanti daug privilegijų ir todėl nepopuliari tarp valdančiųjų idėja.Juk partijos virstų tikrais idėjų ir savo ideologijų skleidėjais,o kompiuterizuotas šalies biudžeto paskirstymas,jo lėšų panaudojimo pastovus monitoringas leistų operatyviai koreguoti trūkumus,derinti galimybes su egzistuojančia realybe,nepridarant bereikalingų nuostolių.Praktiškai imanoma taptų susitarti ir dėl tos kol kas neįkandamos šalies vizijos.Tačiau 2K lovio partijai tai bus perdaug nepriimtina - būtina ryžtingai nusimesti jų "globą".

Tu pats daug panašesnis į nustumtą nuo lovio ir desperatiškai valdžiai (opozicijai) batus laižantį menkystą.

Partijos, vyriausybės, seimai ir visos valstybės institucijos visiškai neturi palaikymo žmonėse. Priešingai situacijai Rusijoje, Gudijoje. Nesutinku dėl dviejų personų liaupsinimo. Būtent Landsbergis ir Brazauskas , patys neišpasakytai vogdami, sukūrė po savęs likusią nevaldomą nusikaltėlių klanų, vadinamų partijomis, sistemą. Aišku, tik autoritarizmas ar karinė chunta (pas mus tas neįmanoma, nes nėra armijos)gali pačiomis radikaliausiomis priemonėmis atkurti valstybingumą.

Mintys, iš esmės, teisingos ir sunku būtų joms nepritarti. Tačiau, mano galva, autorius kai kur smarkiai klysta arba tiesiog nutyli.

Turiu omenyje autoriaus neigiamą požiūrį į revoliucinius pasikeitimus. Revoliucija dažniausiai asocijuojasi su kraujo upėmis, tačiau visai nebūtinai taip nutinka realybėje. Juk Rytų Europoje neseniai vykusios revoliucinės permainos (išsivadavimas iš sovietinio jungo) iš esmės buvo taikios. Žinoma, Jugoslavijoje pralieta daug kraujo, Rumunija susidorojo su savo lyderiu, vienok kitur, mūsų kaimyninėj Lenkijoj, na ir pas mus Lietuvoj, galima sakyti, kad buvo apsieita beveik be kraujo praliejimo.

Autorius nepasiūlo jokios išeities, o tik konstatuoja katastrofišką šalies padėtį. Gereai, kad konstatuoja, kiti nedaro nei to, o tik meluoja, kad tuoj tuoj išbrisim iš krizės. Šioj situacijoje nereikia bijoti revoliucijos, nes tik revoliucinės permainos gali sulaužyti šį autoriaus minimą "uždarą ratą". Kito būdo tiesiog nėra, atsigręžkim į istoriją, ten nerasim pavyzdžių, kai įdinga sistema buvo sulaužyta SISTEMINĖMIS priemonėmis. Net pati naujausia mūsų istorija tai įrodo. "Sąjūdis" derino sisteminius ir nesisteminius veikimo būdus, vien tik sisteminėmis priemonėmis nieko nebūtų pasiekta. Pvz. nelegalus "Sąjūdžio" finansavimas, pagal to meto įstatymus buvo vertintinas, kaip sunkus finansinis nusikaltimas. Pavyzdžių yra kur kas daugiau, čia ne vieta jiems vardinti. Faktas tas, kad įdinga sistema sulaužoma tik NESISTEMINĖMIS priemonėmis ir būdais, kitos galimybės pakeisti tokią sistemą tiesiog nėra.

Tad nebijokim revoliucijos, joje mūsų išsigelbėjimas. Viliuosi, kad tą supranta ir autorius, tiesiog, kažkodėl šį kartą to neparašė.

Yra tokia sąvoka - ideologinė diversija. Tik taip galima pavadinti šį demagogišką Tamstos tekstą. Pataikavimo autokratijos keliu žengiančiai prezidentei buvo ir anksčiau, tačiau šįkart pranokote pats save. Atvirai nusitaikytą į demokratinę mūsų valstybės sąrangą, tiesiai - šviesiai nurodyti ir geidžiami pavyzdžiai (Rusija ir Gudija). Kaip skoma, "atvažiavome".
Panašu, kad tai jau ne bet kuriuo būdu į diplomatinę tarnybą bandančio sugrįžti žmogaus desperacija, o sudėtinė dalis gerai koordinuoto puolimo prieš Lietuvą, kai prorusiškai jėgas siekia pakeisti dar prorusiškesnes ir atvirai totalitarinės. Tam ir griauna "gelbėtoja" Grybauskaitė Lietuvos užsienio politikos pamatus, tam ir perša ji į valdančiąją koaliciją vietoje neprognozuojamo Valinsko autoritaristus - paksistus, tam ir įkurta nauja Prunskienės partija, tam ir rašomi tokie Ronkaičio "opusai".