Ar turėtume nusigręžti nuo D. Trumpo Amerikos, ar stengtis su ja sutarti ir sugyventi? Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su istoriku Algimantu Kasparavičiumi.
Kai 2003 metais JAV užpuolė Iraką, mūsų regiono valstybės tvirtai palaikė Ameriką. Dabar Amerikai užpuolus Iraną panašiomis aplinkybėmis, Europos Sąjungos diplomatijos vadovė Kaja Kallas sako: „Tai ne mūsų karas“. Kas būtų, jei Rusijai užpuolus Narvą Donaldas Trumpas pasakytų: „Žinot, tai ne mūsų karas“?
Man atrodo, kad link to po truputį ir judama. Nes strateginė partnerystė, NATO aljansas buvo stiprus tol, kol nesusidūrė su rimtais išbandymais. Tai labai akivaizdžiai matėme, ypač Baltijos valstybės – jos turbūt 10–15 metų gyveno viltimi, kad yra penktasis straipsnis, NATO yra nepakeičiama ir gali viską užtikrinti. Tačiau per pastaruosius kelerius metus situacija pasikeitė.
NATO aljansas, mano supratimu, kelis kartus sustiprėjo, bet per tą patį laiką Rusija, ypač karo Ukrainoje kontekste, sustiprėjo keliolika kartų. Susiformavo gana aiški išvada, kad NATO organizacija buvo labai veiksminga tada, kai Rusija buvo silpna. Rusijai suaktyvėjus, situacija pradėjo gana ryškiai dezorganizuotis.
Kaip, jūsų manymu, Lietuva turėtų elgtis su Donaldu Trumpu? Ar nusigręžti ir smerkti, ar ieškoti bendradarbiavimo?
Mano supratimu, Lietuva – kaip ir kitos regiono valstybės, galbūt išskyrus Lenkiją, kuri veikia drąsiau ir ryžtingiau – laikosi tam tikro principo: pernelyg nekritikuoti Jungtinių Amerikos Valstijų, bandyti prisitaikyti. Tačiau, tiesą sakant, esu įsitikinęs, kad ši strategija neduoda teigiamų rezultatų.
Akivaizdu, kad Jungtinės Amerikos Valstijos yra įsivėlusios į konfliktus, kurių ankstesni prezidentai vengė beveik pusę amžiaus – nuo 1979 metų, net ir tuomet, kai Irano sostinėje Teherane buvo paimti įkaitais amerikiečių diplomatai. D. Trumpas, vaizdžiai tariant, yra „įkišęs pirštus tarp durų“ ir iš to kyla daug problemų pačioms Jungtinėms Valstijoms.
Pažvelkite į naujausias sociologines apklausas – maždaug 48–49 proc. amerikiečių D. Trumpą vertina kaip vieną blogiausių prezidentų. Jis atėjo su šūkiu „Make America Great Again“, tačiau, siekdamas greitų rezultatų, blaškosi nuo Grenlandijos iki Teherano. Kalba net apie galimą sausumos operaciją Irane, tačiau daugeliui akivaizdu, kad problemos yra ilgalaikės ir jų nepavyks išspręsti greitais, paviršutiniškais sprendimais. Išskyrus, žinoma, siaurą žmonių ratą, kurie iš tokių situacijų gerai uždirba.
Iš tikrųjų, likus kelioms minutėms iki eilinių D. Trumpo pasisakymų, akcijų rinkose vykdomi sandoriai, atnešantys milžiniškus pelnus jo aplinkos žmonėms. Kaip apskritai tokia situacija galėjo susiklostyti demokratinėje Amerikoje?
Demokratijos klysta – tai nėra nieko naujo. Kad net stiprios demokratijos, turinčios didelį karinį ir geopolitinį potencialą, gali įklimpti, gerai parodo istorija. Pavyzdžiui, visiems gerai žinoma Vinstono Čerčilio, tuomet dar Pirmojo Admiraliteto lordo, inicijuota Galipolio operacija 1915 metais. Tuomet į Dardanelų sąsiaurį buvo pasiųsta apie 550–560 tūkstančių britų karių, o iki 1916 metų sausio daugiau nei 300 tūkstančių jų ten žuvo. Ir tai nepaisant to, kad Osmanų imperija buvo gerokai silpnesnė už Britų imperiją, kurią dar rėmė prancūzai.
Demokratijos nėra apsaugotos nuo klaidų. Jų silpnoji vieta dažnai yra asmenybės – kai į politinę areną ateina nepasiruošę ar avantiūristiškai nusiteikę lyderiai, imasi veiksmų be aiškaus plano, tuomet neišvengiamos ir didelės problemos.
Visą pokalbį išgirskite interviu pradžioje esančiame vaizdo įraše.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
juk tai tik garsūs terminai žmonėms mulkinti
