Dalis gamtininkų sunerimo dėl tokio gandrų elgesio: užfiksavo, ką daro

TAIP PAT SKAITYKITE:

Už degalus – po 20 eurų papildomai kiekvieną mėnesį: pasakė, ką ruošiasi daryti

Po kilusio skandalo – Žemaitaičio atsiprašymas: „Taip. Už žodį“

Skelbia apie didžiausią istorijoje naftos rezevų išlaisvinimą: pristabdys kainų šuolį?

Gandro ginti stoja ornitologai ir tikina: Lietuva – tikrų tikriausia gandrų šalis. Su lietuviais gandras nuo seno: apsigyvena šalia, lydi dirbant laukuose.

+1

Lietuviai gandrus myli ir globoja, kelia jiems gandralizdžius. Kai gandras pasirenka apsigyventi šalia žmogaus, tai – geras ženklas. O ir ūkyje gandrai žmogui pagelbsti: lesa baisuoklius kurklius, kurie naikina daržo derlių.

Ne tokie mieli, kokie gali pasirodyti

Tačiau retas žino, kad gandrai yra plėšrūs, visaėdžiai, kartais net ir tarpusavyje gana žiaurūs paukščiai, mėgstantys pasmurtauti. Štai gamtos mylėtojas iš vaikystės prisimena istoriją: su velioniu tėveliu kėlė gandralizdį į sodyboje esantį topolį, laukė atskrendant gandro, tačiau šį nei iš šio, nei iš to mirtinai užkapojo kitas gandras iš gretimos sodybos.

„Iki mirties! Mūsų gandrą, kuris norėjo įsikurti, tas kaimynas nužudė. Radome po gandralizdžiu negyvą. Tai vat nuo to laiko galvoju – kodėl jis, tas mūsų nacionalinis, toks žiaurus?“ – sakė medžiotojas, visuomenininkas Gediminas Žiūkas.

Vyras tikino – dažnas net nežino, kad gandrai be gailesčio ryja viską, kas sukruta jam po kojomis, nesvarbu, ar tai mažas paukštelis, ar Lietuvoje nykstantis kiškutis. Štai nuotraukose užfiksuota, kaip ilgaausis tampa gandro pietumis.

„Jau paaugusį kiškutį gandras sėkmingai sunaudoja maistui“, – sakė G. Žiūkas.

Todėl vyras siūlo įvertinti, ar tikrai pelnytai toks, jo paties žodžiais, „kruvinas smakas“ yra laikomas nacionaliniu paukščiu. Ar negalėtume išrinkti kokio kito, lietuviui artimesnio paukščio? Pavyzdžiui – kurapkos: ji nuo seno su lietuviais gražiai draugauja.

Ornitologai gandrus gina

Tačiau kalbinti gyventojai kurapkos kaip nacionalinio paukščio nepripažįsta – stoja gandro pusėn. Jis baltas ir dažniau matomas nei kurapka.

„Čia dabar! Kurapka... Dar gal varnos norit? Ne, ne. Gandras tegul būna – gandras.“

„Taip jau nuo senų senovės žmonės gerbia. Na, tegul jau taip būna.“

O tai, kad gandras zuikučius suryja, lietuviai sako – tokia jau ta gamta.

Į gandro pusę stoja ir ornitologų draugija. Paukščių stebėtojai tikina – gandrui maisto reikia daug: per dieną jis sulesa maždaug tiek pat, kiek suaugusi lūšis. Todėl ir lesa jis viską, ką gyvą randa po kojomis.

Gandras kaip nacionalinis paukštis nėra jau toks originalus pasirinkimas: jį savu laiko ir baltarusiai, ir armėnai. O Lietuvoje ne taip jau ir ilgai šis ilgakojis užsibūna.

„Gandras pas mus būna keturis mėnesius. Atskrenda, pasidaugina, išperi jauniklius ir – viso gero. Į Afriką“, – kalbėjo G. Žiūkas.

Ornitologas tikino, kad būtent gandrų gausa mes išsiskiriame iš visų.

„Lietuvoje yra didžiausias perinčių baltųjų gandrų tankumas pasaulyje vienam ploto vienetui. Tai tikrai Lietuva yra gandrų šalis“, – sakė ornitologas Liutauras Raudonikis.

Šiuo metu mūsų gandrai išskridę į šiltuosius kraštus. Į Lietuvą jie paprastai grįžta kovo pabaigoje. O kovo 25-ąją dieną lietuviai mini Gandrines.

Daugiau sužinokite aukščiau esančiame video.