Apie priežastis, kodėl Lietuvos jaunimo nedarbo lygis aukščiausias Europoje, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja CV-Online marketingo vadovė Rita Karavaitienė ir ekonomistas Algirdas Bartkus.
Ar tai programuoja ilgalaikes problemas, darbo rinkoje, ekonomikoje, kai mes matome, kad galbūt jaunoji karta nejaučia poreikio įsilieti į darbo rinką, paskui metai bėga, ateina darbintis, bendraamžiai uždirba jau daugiau, kurie siekia tos karjeros, jie neturi patirties ir tada neteisybės jausmas turbūt atsiranda, kodėl mes tokio pat amžiaus, o man čia pradinę poziciją siūlo?
A. Bartkus: Žinoma, kad tai turi poveikį ir tai turi pasekmes. Mes sukuriame tokias prielaidas realizuoti tokius siekius. Tiesa sakant, visi tie siekiai nėra blogi, nes kiekvienas to norėtume: atsipalaiduoti, neskubėti į laidą, kad būtų geras mikroklimatas.
Iš tiesų, gyvenimas tave visada verčia pakoreguoti ką nors. Mes turime tam tikrų įsipareigojimų, bet galbūt tam tikrą neįvertinimą tam tikrų aspektų. Jis yra nulėmęs tai, kad turime vieną valstybinę paramą, nedarbo išmokų sistemą, kurią kažkiek darbo rinkoje pabuvęs asmuo gali panaudoti tam, kad jis realizuotų sau poilsį, ar dar kažką panašaus.
Ar tai turi pasekmes? Žinoma, kad tai turi pasekmes ir darbo rinkai. Tai turi pasekmes, nes darbo rinka pas mus yra dinamiška, kelianti labai didelius reikalavimus, tam, kad mūsų ekonomika irgi judėtų į priekį, mes turime turėti labai gerai kvalifikuotą, labai aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, nes mes turime vienintelį išteklių – tai yra darbas.
Darbas, žmonės, yra numeris vienas prioritetas pas mus. Atitinkamai, jeigu mes turime labai tokį atsipalaidavusį požiūrį į šiuos iššūkius, gali būti, kad nesuspėsime paskui pasaulinį garvežį. Tai reiškia, visos tos investicijos nukeliaus kur nors į Drezdenus, Vietnamus ar Taivanus, bet jos aplenks mus.
Kodėl? Štai mūsų darbo jėga jau nebetenkins to reikalavimo, kuris yra keliamas. Paprastai tariant, čia ir yra Vakarų civilizacijos viena iš tokių problemų, kad mes, gyvenantys tokioje didelėje gerovėje, kaip niekada gerai, šiek tiek esame užmigę ant laurų.
Ir šioje vietoje, pavyzdžiui, Azijos kraštai, kurie yra veržlesni kraštai, kurie yra iš sunkumų išėję, jie pradeda paimti mums viską iš po nosies – gamybą, bei kitus dalykus.
Ir jeigu norime kartu su jais judėti pirmyn ir taip toliau, savotiškai turime patys pasitempti, o valstybė tam tikras, sakykime, landas turėtų užtaisyti. Aš nesakau, kad čia nedarbo išmokos yra esminis dalykas, ne, ji tik suteikia galimybę.
Vidinis žmogaus poreikis yra toks, bet jeigu tikrai tai yra su nedarbo išmokomis susiję dalykai, tai pagalvokime apie tai, ar neverta mums šiek tiek su tais kriterijais pažaisti ir padaryti juos šiek tiek kitokius.
Ne procentus keisti, nes nedarbo išmoką žmogus turi turėti solidžią, jeigu jis tikrai yra praradęs darbą, aišku tai neturi būti visa jo alga – maždaug 60 procentų kompensavimas yra adekvatus pirmuosius kelis mėnesius, kad jis tikrai susirastų jam reikiamą darbą.
Ir kitas dalykas, dalis šalių, kuriose irgi yra ganėtinai dosnios išmokos ir lengvi kriterijai, pavyzdžiui, Vokietija, tai irgi yra 12 mėnesių iš 30 ar 36 mėnesių, čia jau nesvarbu, bet labai panašus tas stažo kriterijus kaip ir Lietuvoje taikomas. Bet jie labai aktyviai tave prižiūri, tau priskiriamas specialistas, kuris siuntinėja tave po visokius kursus.
Pakeliauti turbūt neišeis.
A. Bartkus: Ne, neišvyksi, nes jis tave siųs – štai tau kvalifikacijos kursai, čia eik išmokti programuoti, čia išmok tą ir aną, trečią, ketvirtą. Jis tave siuntinės, dirbs su tavimi, siūlys įvairius pasiūlymus. Jei atsisakysi tai daryti ir pasakysi: „Aš noriu dabar būti Tenerifėje ir degintis pliaže“, – tada nebegausi nedarbo išmokų.
Reikia gal irgi užduoti sau klausimą, ar tikrai mes pilnai sugebame sutvarkyti. Gali būti, kad mūsų užimtumo tarnyba dirba pilna apimtimi, bet tiesiog neturi žmonių, kad užimti absoliučiai visus. Bet gal eitų kažkokias dalis tų procesų robotizuoti, mechanizuoti ir taip toliau, kad žmonės, kurie gauna tą nedarbo išmoką, kad jie būtų kontroliuojami šiek tiek.
Kad galėtume matyti, kur jis yra, ką jis veikia?
A. Bartkus: Taip, kad nedarbo išmokos gavimas netaptų poilsiu, nes, kaip sakiau, 2024 metų pirmąjį ketvirtį nedarbo rodikliai buvo tokie: 13,6 proc., antrąjį 13,4 proc., trečiąjį 18,7 proc., ketvirtąjį 13,3 proc. Šie duomenys atspindi amžiaus grupę nuo 15 iki 24 metų. Tiek procentų jaunimo šiuo metu nei mokosi, nei dirba, nei tarnauja kariuomenėje, o ekonomika mūsų šalyje auga.
Veikti, žodžiu, yra ką.
A. Bartkus: Veikti tikrai yra ką, bet tai yra iš vidaus einantis tas nenoras ir, matyt, kad jeigu mes į Sodros statistiką žvilgteltume, ko gero, ten irgi pamatytume jaunų asmenų. Kažkada seniau esu žiūrėjęs, ten neproporcingai daug jaunų asmenų.
Mes tikrai žinome, kad jaunimas nori ne tik dirbti, bet pirmiausia nori ir užsidirbti. Ir turbūt didžioji vertybė ir yra, kiek aš čia uždirbsiu ir tik tada – kiek čia dirbsiu. Jūsų vertinimu, ar išbalansuoja visą darbo rinką tai, kad žmonės neįsilieja galbūt taip anksti į darbo rinką, kaip įsiliedavo anksčiau, dabar ateina į kolektyvą, pamato savo bendraamžius, kurie jau yra šiek tiek pažengę karjeros laiptais ir tada jaučia didelę neteisybę, kad jiems siūlomos pradinės pozicijos, nepatrauklus atlyginimas, kokio jie tikėtųsi, ir tai dar labiau juos demotyvuoja, sako „čia nesąmonė dirbti“?
R. Karavaitienė: Labai priklauso nuo to, į kokią sritį jie eina, kokius įgūdžius ir kokias kompetencijas turi. Tai jeigu pradeda pirmuosius darbus dirbti, kur dažniausiai studentai renkasi – tai klientų aptarnavimo sferą, prekybos sritis, turizmo, viešbučių, viešojo maitinimo sektorius – tai tose kategorijose atlyginimai nėra patys aukščiausi. Bet studentai ir supranta, kad tai yra laikinas darbas, tuo metu, kai aš studijuoju, kai dar neturiu kažkokių svarių įrodymų, kad galiu dirbti pagal specialybę, pagal išsilavinimą.
Jie su tuo susitaiko, bet tai traktuoja kaip laikiną etapą, tačiau kuo ilgiau užtrunka tame laikiname etape, kuo ilgiau jie dirba žemos kvalifikacijos darbus, nereikalaujančius aukštos kompetencijos ir įgūdžių, tuo jiems sunkiau pereiti į tą darbą jau pagal specialybę ir įrodyti darbdaviui, kad jie turi reikalingų žinių ir kompetencijų.
Ir čia prasideda problemos, kur yra didelė konkurencija tarp kandidatų – rinkodara, komunikacija, žmogiškieji ištekliai, administravimas – jie norėtų ten dirbti, įrodymų neturi, kad gali, ir vėlgi sukasi tuose darbuose, kuriuose nenorėtų dirbti.
Tai jie tiesiog atlyginimą keliasi keisdami darbus. Tai yra viena iš tokių dažniausiai paplitusių strategijų, kaip pasikelti atlyginimą, tai tiesiog dažniau keisti darbą. Ir net duomenys rodo, kad jaunimo tas nedarbo periodas nėra toks ilgas.
Jie gan greitai grįžta į darbo rinką. Tiesiog taip greičiau šuoliuoja, keliasi atlyginimą ir čia ne tai kad apie neteisybę, bet apie savęs paiešką daugiau kalbama. Jeigu, pavyzdžiui, jau nuo pirmo kurso dirba pagal specialybę, taiko į savo sritį, tuomet atsiranda skirtumai.
Nuo kokio taško tu pradėjai tą darbo rinkos kelionę. Jeigu pradėjai dirbti aukštos pridėtinės vertės srityse, tavo pareigos yra paklausios, ir tu pradedi dirbti toje srityje, ir turi kolegą, kuris pradėjo dirbti ne pagal specialybę, žemos kvalifikacijos darbuose, ilgalaikėje tokioje perspektyvoje atsiranda skirtumai.
Tai pradžios taškas itin svarbus, net kai studentai renkasi praktikos vietą, visuomet rekomenduojame atidžiai pasirinkite praktikos vietą, galvodami, kad tai būtų jūsų nuolatinis darbas, kur jūs norėtumėte augti ir matytumėte galimybių.
Tai nuo to, kur pradeda, tuomet gali kažkuriam laike atsirasti, gal ir pradeda lyginti, kad štai jis uždirba daugiau, bet tiesiog sąlygos galėjo būti tam kelyje kitos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
